Rugpjūtį ir rugsėjį augalams dar užtenka drėgmės ir saulės šilumos. Pievose, miškuose ir paežerėse dar žydi įvairios gėlės. Daugelis iš šių gėlių tinkamos auginti ir gėlynuose, nes paprastai būna nereiklios, puošnios ir be didesnių pastangų prisitaiko augti kieme. Iš šių gėlių galima kurti puošnius gėlynus, jos tinka etnografiniams, natūralistiniams ar vadinamos „olandiškos bangos“ gėlynams. Kai kurios iš jų pačios savaime gali kieme pasisėti, kai kurias galima išsikasti iš pievos ar miško – tik žinoma, negalima kasti svetimoje teritorijoje ar rauti, suardant miško paklotę, galima prisirinkti sėklų.
Taigi, 10-ukas dažnų mūsų krašto gėlių, savaime augančių gamtoje ir kurios žydi vasaros antroje pusėje.
PAPRASTOJI RAUDOKLĖ (Lythrum salicaria) – gan aukšta, iki 1 m užauganti, mėgstanti drėgnesnes ir gan derlingas vietas, žydinti ryškiais, rožiniai violetiniais žiedais.
PAPRASTOJI ŠILINGĖ (Lysimachia vulgaris) žydi geltonais, su tamsiu viduriuku žiedais. Gali užaugti net iki 150 cm aukščio, mėgsta drėgnokas ir dalinai užpavėsintas vietas. Beje, gamtoje auga ir šliaužiančioji šilingė – žaliais lapeliais, geltonai žydinti ir pažeme šliaužianti gėlytė.
KANAPINIS KEMERAS (Eupatorium cannabinum) – dar viena aukšta gėlė, pasiekianti 150 cm aukštį. Žydi pilkšvai alyvinės spalvos žiedais. Taip pat mėgsta drėgnas ir dalinai pavėsingas vietas, dažniausiai auga šlapiuose upių ar ežerų krantuose, pakrūmėse ar pamiškėse. Ši gėlė geriausiai atrodo auginama ne po vieną, o didesniais masyvais ar kaip fonas kitoms žemesnėms gėlėms.
PAPRASTOJI BALTAGALVĖ (Leucanthemum vulgare) geriau žinoma ramunės vardu. Užauga iki 50-90 cm aukščio. Auga įvairiose vietose – pievose, miškuose, dykvietėse, pakelėse, gan derlingose ir nelabai derlingose dirvose. Per daug derlingose vietose stiebai gali ištįsti ir išsikraipyti, lapai susirgti miltlige. Tai viena iš etnografinių mūsų krašto gėlių.
SMAILIAKAMPĖ RASAKILA (Alchemilla acutiloba) – taip pat mėgsta drėgnesnes vietas – pievas, pakrūmes, griovius ar ganyklas. Pasižymi stambiais ir žaliais lapais, gelsvažaliais žiedais, užauga iki 50 cm. Geriausiai jaučiasi derlingesnėse, drėgnesnėse ar dalinai užpavėsintose augavietėse. Kiek sausenėse vietose auga pievinė rasakila (A. xanthochora).
AUKŠTOJI DEDEŠVA (Malva alcea) nėra savaiminis mūsų krašto augalas, bet aplinkoje neplinta agresyviai, tad ją galima auginti ir gėlynuose. Užauga iki 125 cm aukščio, žydi stambiais rožiniais žiedais. Mėgsta sausesnes ir gerai drenuotas augavietes – šlaitus, pakeles, kalniukus. Turi vaistinių savybių. Gamtoje savaime auga paprastoji dedešva (M. neglecta), bet jos žiedeliai mažiau dekoratyvūs.
PAPRASTOJI RUSMENĖ (Digitalis purpurea) – taip pat gan aukšta, pasiekianti 130 cm aukštį. Ji irgi nėra savaiminis Lietuvos augalas (pas mus savaime auga tik didžioji rusmenė, žydinti gelsvais žiedais, bet ji yra reta ir saugotina). Auga įvairiose vietose – pamiškėse, pievose, pakelėse. Dažnai pati pasisėja. Pirmaisiais metais išleidžia lapų skrotelę, antraisiais jau žydi. Rusmenės yra nuodingi augalai.
PIEVINIS SNAPUTIS (Geranium pratense) žydi violetinės spalvos gausiais žiedais (kartais būna rožinės arba baltos spalvos), pasiekia 30-80 cm aukštį. Auga pievose, pakelėse, pamiškėse, krūmynuose. Mėgsta vidutinio ar drėgnas dirvas, dalinį pavėsį, jis gan dažnas mūsų kraštovaizdyje.
RAUDONŽIEDIS ŠAKINYS (Silene dioica) yra retesnis nei jo brolis baltasis šakinys (S. pratensis), bet žymiai dekoratyvesnis – skleidžia ryškius, raudonai avietinės spalvos žiedus. Užauga iki 50-80 cm aukščio. Auga pamiškėse, pakelėse, krūmuose ir pievose. Kai kuriose Lietuvos vietose jis ganb dažnas augalas, kitur – retas.
DIDŽIOJI ASTRANCIJA (Astrantia major) gamtoje retas ir saugotinas augalas. Bet ją galima įsigyti sodinukais, legaliai užaugintą medelynuose. Žydi nedideliais, bet gausiais ir mielais rožiniais žiedeliais. Užauga iki 60-80 cm aukščio, gali augti įvairiose dirvose, bet labiau mėgsta kiek sausesnes ir lengvas dirvas. Žiedus galima džiovinti sausoms puokštėms.
