Užkietėjusiems sodininkams, kasdien besišvaistantiems tokiais žodžiais kaip „mulčiavimas“, „stratifikacija“, „pikiuoti“ ir pan. jų prasmė aiški, bet daugeliui normalių žmonių tai panašiau į slaptos sektos kalbą. Tai kas gi yra tas mulčiavimas ? Iš tiesų, tai nieko ypatingo, nes kaip dažniausiai ir būna, patirties ir išminties žmogus semiasi iš gamtos, tiesiog nusižiūrėdamas ir kopijuodamas ten vykstančius procesus. Kad būtų aiškiau, atkreipkite dėmesį, kad miške arba pievoje praktiškai niekada nebūna plikos žemės, ji visuomet apaugusi augalais ir padengta nukritusių lapų sluoksniu ar kitomis augalinėmis bei smulkių gyvūnėlių nuokritomis. Tai ir yra natūralus gamtinis mulčias, jis gamtos funkcionavimo procese tiesiog neįkainuojamas. Šiame nuokritų sluoksnyje gyvena begalė įvairiausių grybų ir mikroorganizmų, kurie atlieka labai svarbų darbą, t.y. negyvos organikos skaidymą, kuris vėliau kaip maisto medžiagos tampa prieinama augantiems augalams. Šis gamtinis mulčias turi ir daugiau visokių teigiamų savybių, bet apie tai – kiek vėliau. Tai va, žmogus nuo gamtos nusižiūrėjo mulčio naudą ir pradėjo jį taikyti, augindamas augalus savo darže ir sode.

Žodis mulčias kilęs iš angliško žodžio mulch. Pastaruoju metu itin populiari gamtinė arba natūralioji želdirbystės irgi yra paremta mulčiavimo principais, bet šį kartą daugiau dėmesio atkreipsime į dekoratyvinių augalų mulčiavimą, kuriam naudojamos kiek kitokios mulčio rūšys. Mulčias (arba dirvos padengimas) būna organinis, t.y. natūralus, suyrantis ir neorganinis. Organinis – tai nupjauta žolė (šienas) arba nuravėtos piktžolės (tik turėtų būti be sėklų), javų šiaudai, durpės, spygliuočių žievė ir medienos gabaliukai („čipsai“), kurie gali būti įvairaus stambumo, natūralūs arba dažyti, spygliuočių kankorėžiai ir spygliai; pjuvenos ar drožlės; smulkintos šakelės ir šakos; kakavos pupelių lukštai bei kt. O nesuyrantis mulčias yra akmenėliai, stiklo granulės, plastiko rutuliukai ar gabalėliai, smėlis, žvyras bei kai kuriose šalyse naudojamos dėvėtų ir susmulkintų padangų drožlės, – tik Lietuvoje šio mulčio dar neteko matyti parduodant. Bet padangų arba plastiko mulčiu reikėtų mulčiuoti tik dekoratyvinius, o ne maistui naudojamus augalus, nes lėtai irdamas, ypač kaitinant saulei, jis žemėje skleidžia toksinus.

Mulčio nauda augalams yra keliariopa. Padengtas pakankamu mulčio sluoksniu dirvos paviršius ne taip greitai išdžiūsta. Jei naujai pasodintą augalą gausiai paliejate ir mulčiuojate natūralaus mulčio sluoksniu, tai po to augalo praktiškais nebereikia laistyti, nebent sausra labai ilgai užsitęstų. Mulčias sumažina piktžolių dygimą ir palengvina jų ravėjimą. Tiesa, yra du mulčiavimo būdai, norint išvengti piktžolių. Pirmas, kai mulčio sluoksnis pilamas plonas (apie 5-10 cm storio), tuomet po juo reikia patiesti specialią juodos spalvos agrodangą, kuri smarkiai sumažins piktžolių dygimą. Šiuo atveju mulčias daugiau atlieka dekoratyvinę funkciją. Arba pilamas storas mulčio sluoksnis, t.y. kokių 10-15 cm storio ir po juo netiesiama jokia danga.

Mulčias taip pat sumažina dirvos temperatūros svyravimus, kurie būna ypač dideli pavasarį, kai dieną dirva smarkiai įšyla, o naktį nukrenta iki minusinės. Tokio kaitaliojimosi nemėgsta daugelis augalų, o mulčio dėka jis būna ne toks ryškus. Po natūraliu mulčiu greitai prisiveisia sliekų ir naudingų mikroorganizmų, kurie praturtina dirvą humusu bei supurena dirvos paviršių – tai irgi naudinga augalams. Natūralus mulčias (šiaudai, spygliai, žievė, mediena, pjuvenos ir pan.) pamažu irsta, tapdamas natūralia trąša augantiems augalams, o spygliai, kankorėžiai bei spygliuočių žievė dirvą dar ir parūgština – tas tinka rūgščiamėgiams augalams. Na, ir žinoma, estetinė mulčio savybė, kurios dėka galima paryškinti augalų grožį ir norimus akcentus arba padengti tam tikras vietas, pvz., jei kur dėl pavėsio neauga žolė, daug mindoma ir pan.

Tai tokie mulčiavimo privalumai. Bet jei nepaisysime kai kurių dalykų, mulčiavimas nebus naudingas arba net atneš žalos.

Pirmiausiai – svarbu, kad mulčio sluoksnis būtų ne per plonas, nes plonesnis nei 3-5 cm, kitaip jis neatliks savo funkcijos. Mulčiavimo storis turėtų būti ne plonesnis nei 5 cm, ir tai, jei mulčią beriate ant minėtos agrodangos. Geriausias storis yra apie 10–15 cm., per storas mulčio sluoksnis irgi nėra gerai. Be to, mulčią reikės retkarčiais papildyti, nes kuo jis smulkesnis, tuo griečiau suyra, virsdamas žeme.

Jei mulčiuojate nupjauta vejos žole, nepilkite jos šviežios ir ką tik nupjautos, ją būtina kiek padžiovinti, nes šviežia žolė greitai pūva, o puviniai ir pelėsiai nuodija ne tik žmones, bet ir augalus.

Dar viena dažnai daroma klaida, mulčiuojant daugiamečius augalus – kai mulčiuojamas augalas tiesiog paskęsta mulčiuje. Visi spygliuočiai ir dauguma lapuočių medžių nemėgsta, kai mulčias liečiasi prie jų kamienų, nes tuomet ten kaupiasi drėgmė, sukelianti puvinius ir žievė tose vietose „nušunta“, augalas vargsta ir skursta. Jei beriate natūralų mulčią, kuris netrukdo cirkuliuoti orui ir neslegia savo svoriu šaknų, iki kamieno palikite 10-15 cm., o jeigu tai akmenėlių ar kitas nesuyrantis mulčias, kurio svoris spaus šaknis, tuomet reikėtų iki kamieno palikti apie 20-50 cm ar net daugiau – priklausomai nuo augalo dydžio.

Dar viena dažnai daroma klaida mulčiuojant, kai pasirenkama netinkama mulčio rūšis. Tad jei mulčiuojate savo daržą ir sodą, kurio derlių valgote, tai mulčias turėtų būti natūralus – ne plastikas, padangos ar dažyta mediena. Paminėti mulčiai tiks dekoratyviniams želdiniams, takams, žaidimų aikštelėms ir pan. Akmenėlių mulčią geriausia berti ant takelių, nestačių šlaitų, rytietiško stiliaus sodeliuose ar kur auga nedaug augalų, nes dauguma nemėgsta, kai jų šaknis spaudžia svoris. Akmenėlių mulčią gali pakęsti tik kai kurios klevų ir kadagių rūšys, pušys, robinijos, vijokliniai augalai, levandos bei dar keletas augalų. Pats universaliausias ir daugeliui augalų tinkamiausias yra pušies žievės mulčias. Jis turi visas gerąsias mulčio savybes, tinka prie įvairių želdynų stilių ir yra vienas iš pigesnių. Tinka ir pušies spygliai bei kankorėžiai. Tiesa, reikia neužmiršti, kad pušies mulčias irdamas šiek tiek rūgština gruntą, tad jo geriau nepilti po augalais, kurie nemėgsta rūgščios dirvos, tai yra visi kaulavaisiai (vyšnios, slyvos, trešnės, ievos, abrikosai, migdolai, persikai, kt.), vynmedžiai, bukai, buksmedžiai, kukmedžiai. Jiems labiau tiks smulkinta lapuočių mediena. Iš spygliuočių nerekomenduojama naudoti eglės žievės ir kankorėžių mulčio, nes jame paprastai gausu kenkėjų ir ligų pradmenų, kurie paplis ir jūsų sode. Iš spygliuočių dar būna labai gražus maumedžio žievės mulčias, bet jis brangokas.

Paprastai reikėtų vengti ryškių spalvų mulčio, nes želdynuose vis tik turėtų dominuoti augalai, o ne vaivorykštės spalvų mulčias, kurio per gausų naudojimą visi želdintojai pavadintų skonio trūkumu ir kiču.

Mulčiuojant augalus būna ir įvairių nenumatytų niuansų, pvz., reikia neužmiršti, kad labai saulės kaitinamose vietose geriau neberti tamsaus mulčio, nes jis stipriai įkais, o tuo pačiu kais ir augalų šaknys. Taip pat patariama, kad tinkamiausias laikas pilti mulčiui po augalais yra pavasaris, kai vasaros karščiai iš dirvos dar neišgarino natūralios drėgmės. Vienas iš mulčio trūkumų – kad po juo gerai jaučiasi ne tik augalams naudingi gyviai, bet ir kenkėjai: pelės, pelėnai, grambuoliai, kurkliai bei kt. Tad ten, kur jų gausu, paprastai būna sudėtinga naudoti mulčią, nes nuolat reikia purenti dirvos paviršių.