Cūga ir pocūgė – įdomūs spygliuočiai, turintys panašius ir sunkiai įsimenamus vardus, bet Lietuvoje jie auginami jau daugiau kaip šimtą metų. Natūraliai auga Šiaurės Amerikoje; ir nors yra keletas rūšių, kilusių iš Azijos kraštų, bet šios pas mus beveik neauginamos. Kodėl šį kartą prisiminėme šiuos du medžius ? Greičiausiai todėl, kad jie per mažai žinomi, bet tikrai verti daugiau dėmesio – iš cūgų suformuota gyvatvorė gali būti alternatyva jau kiek atsibodusiai eglių gyvatvorei, o pocūgė gali papuošti želdynus kaip originalus akcentas. Tad kviečiame į pažintį su šiais dviem giminingais spygliuočiais, priklausančiais pušinių šeimai (Pinaceae), iš kurios gerai pažįstame eglę, pušį, kėnį, maumedį ir kitus.
Cūga (Tsuga) labiausiai panaši į eglę, nes laja taip pat būna piramidės formos, tik kiek platesnė, šakos išsidėstę horizontaliai ir plačiai išsišakojusios, spygliai gan trumpi ir kaip eglių išsidėstę dviem plokščiomis eilėmis. Natūraliose augavietėse cūgos yra ilgaamžiai medžiai, pasiekdamos net 500–600 m. amžių. Nėra tikslių duomenų, kada cūgos atkeliavo į Lietuvą pirmą kartą, bet jos nuo seno buvo sodinamos dvarų parkuose. Seni medžiai, siekiantys iki 25–30 m aukštį auga Trepų (Tauragės r.), Renavo (Mažeikių r.) ir kituose dvarų parkuose. Čia auginamos kanadinės cūgos, tad apie jas ir pakalbėkime.
KANADINĖ CŪGA (Tsuga canadensis) savaime auga ne tik Kanadoje (nors pavadinimas sufleruoja ką kitką), bet ir JAV šiaurės rytuose palei Atlanto pakrantę bei aplink Didžiuosius ežerus. Ten ji auga ir lygumų, ir kalnų miškuose kartu su mums gerai žinomu cukriniu klevu. Savo natūraliose augavietėse paprastai užauga iki 25–30 m kaip ir Lietuvoje, bet yra individų, pasiekiančių 50 ar net 60 m aukštį. Nors ir turi nemažai panašumų į eglę, bet jas lengva atskirti pagal spygliukus. O cūgos jie būna trumpesni, apie 1–1,5 cm ilgio (eglių apie 1,5–2,5 cm). Be to, cūgų spygliukai yra plokštesni nei eglių. Jų viršutinė pusė ryškiai žalia kaip ir eglių, o apatinė turi baltus ruoželius, kurie medžiui reikalingi ne šiaip sau, pro juos patenka augalo fotosintezei reikalingas anglies dioksidas (jeigu atkreipsite dėmesį, matomus baltus ruoželius turi ir kai kurios eglės, pvz., serbinė, taip pat kėniai bei kt. augalai). Spygliukai gali būti ne vienodo ilgio, kiek siaurėjantys link galiukų. Viena iš labiausiai vertinamų kanadinių cūgų savybių ta, kad jų spygliai yra ne tokie dygūs ir švelnesni nei eglių.
Kanadinė cūga yra vienanamis augalas, t.y. ant to paties augalo kartu žydi vyriški ir moteriški žiedai (strobilai). Galbūt, kam nors ir keista, bet gamtoje yra nemažai medžių ir krūmų, kai moteriški ir vyriški augalų individai yra atskiri (kaip ir gyvūnų pasaulyje), kaip pavyzdžiui kadagio, ir tam, kad moteriški žiedai vėliau subrandintų kankorėžius ar pas lapuočius – sėklas, reikia, kad netoli „moteraičių“ augantys „vyrukai“ juos apdulkintų. Kanadinės cūgos strobilai pradeda dulkėti gegužės mėn. ir jei sėkmingai pasidarbuoja vėjas ir vabzdžiai, rudenį subręsta kankorėžiai. O šie visai nedidukai, tik 1,5–2 cm skermens, ovalo formos, labiau panašūs į maumedžio, nei į eglės kankorėžiukus. Mažos 2 mm skersmens sėklos pabyra ant žemės, ieškodamos vietos sudygti, o kankorėžiai ant šakelių gali išsilaikyti per visą žiemą. Tiesa, Lietuvoje cūgos kankorėžius subrandina retai.
Kadangi kanadinė cūga auga gan sparčiai – per metus gali priaugti apie 0,25–0,5 m (priklausomai nuo dirvos derlingumo ir kt.), tad pas mus dažnai sodinama kaip gyvatvorinis augalas. Ji pakanti karpymui, per metus gyvatvorę užtenka apkirpti 1 ar 2 kartus, ir geriausia tai daryti vasarą. Tankioje cūgų gyvatvorėje labai mėgsta sukti lizdus paukščiai, sodininkų draugai. Kaip jau minėta, cūga yra spygliuotis, tad gyvatvorė žaliuos bei puoš kiemą visus metus. Nekarpoma cūga gali augti kaip pavienis erdvaus kiemo akcentas arba ją galima auginti parkuose ir miškuose, kur sudarytų patrauklius ir nuolat žaliuojančius medžių masyvus.
Ten, kur cūgos auga savaime, labai vertinama jų mediena, kuri būna šviesi ir dažnai naudojama statybose: iš jų gaminamos lentos grindims, įvairūs baldai bei kt. Kaip ir iš eglių, taip ir cūgų sakų gaminami klijai, pramoninė guma, lakas, smilkalai, jie naudojami gaminant kosmetiką. Cūgos žievę Š.Amerikos indėnai iki šių dienų vartoja vaistams, nes ji turi sutraukiančių ir antiseptinių savybių: padeda sustabdyti žaizdų kraujavimą, gydo reumatą bei odos ligas, skalaujant nuoviru dezinfekuoja burnos ertmę, taip pat naudoja gydant įvairias vidines ligas: viduriavimą, šlapimo pūslės bėdas, inkstų negalavimą ir kt. Užslinkus badui, marui ar kai pavasarį pritrūkdavo maisto medžiagų, senovėje indėnai cūgos žievę naudodavo ir maistui, ją sumaldavo kartu su grūdais ir kepdavo duoną. Jaunus cūgų ūglius taip pat vartodavo troškiniams ar arbatoms gaminti, panašiai kaip ir senovės lietuviai maitindavosi pušų ir eglių jaunais pumpurais.
Kanadinė cūga geriausiai auga vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvoje ir jos poreikiai yra panašūs į eglės. Ji prastai atrodys ir skurs, jei pasodinsite nederlingoje, smėlingoje ir sausokoje vietoje. Nors geriausiai jaučiasi, augdama saulėtoje vietoje, bet neblogai jausis ir daliniame pavėsyje. Gali žiemomis šiek tiek apšąlti, tad geriausia sodinti augalą, kuris yra užaugintas lietuviško klimato sąlygomis, o ne atvežtas iš kiek šiltesnių kraštų – Olandijos, Vokietijos ar Čekijos.
Iš kanadinės cūgos veislių Lietuvoje dažniausiai auginama ‘Jeddeloh‘ – nedidelis, 1–1,2 m aukščio krūmas, panašus į lizdą, arba ‘Pendula‘ – svyrančiomis žemyn šakelėmis, siauras ir neaukštas medelis. Pasaulyje yra sukurta šimtai įvairiausių kanadinė cūgos veislių – nuo visai mažučių krūmelių iki įmantriausių formų ar turinčių geltonus, margus ar rausvus spyglius medelių – pasirinkimas tikrai nemažas.
Nors pasaulyje cūgų priskaičiuojama beveik dešimt rūšių ir Lietuvoje kai kurios iš jų auginamos – įvairiaspyglė (T. diversifolia), karolininė (T. caroliniana), kaliforninė (T. heterophylla), juodoji (T. mertensiana) bei kt., bet jos mūsų šalyje itin retos, nes yra mažiau dekoratyvios nei kanadinė cūga arba sunkiai žiemoja, tad dažniausiai sutinkamos tik dendrologinėse kolekcijose.
Antroji šios temos „herojė“ – tai DIDŽIOJI POCŪGĖ (Pseudotsuga menziesii), kuri taip pat savaime auga Šiaurės Amerikoje bei Kanadoje, tik jau kitoje, vakarinėje žemyno pusėje, palei Ramiojo vandenyno pakrantę beveik iki Meksikos sienos. Angliakalbiai šią pocūgę vadina Douglas fir, škotų botaniko D.Douglas garbei, kuris XIX a. atvežė jos sėklų į Europą. Tai labai polimorfiška rūšis, t.y. gamtoje galima rasti daugybę jos skirtingų formų ir porūšių. Pocūgių priskaičiuojamos 4–5 rūšys (skirtingų šalių botanikai turi skirtingą nuomonę), bet Lietuvoje paprastai auginama tik didžioji. Tiesa, kai kuriuose lietuvių literatūros šaltiniuose dar galima rasti ir pilkosios pocūgės vardą, bet daugelis kitų šalių botanikų yra linkę ją vadinti didžiosios pocūgės varietetu, o ne atskira rūšimi.
Šiaurės Amerikos miškuose ir kalnuotose vietovėse auganti didžioji pocūgė pasiekia vidutiniškai 60–75 m aukštį, nors yra individų ir žymiai didesnių. Štai XIX a. pabaigoje Vašingtono apygardoje nukirstos pocūgės aukštis buvo net 142 m, o Brummit Creek‘e (JAV) šiuo metu auganti didžioji pocūgė siekia beveik 100 m aukštį (šie duomenys yra kelių metų senumo, tad visai gali būti, kad medis bus dar labiau paaugęs) ir yra antras pagal aukštį mūsų laikais augantis medis pasaulyje po 115 m aukščio sekvojos Kalifornijoje.
Lietuvoje didžioji pocūgė pasiekia kuklesnį, apie 20–30 m aukštį. Kaip ir cūgą, ją galima rasti augančią senuose dvarų parkuose (Užugirių Ukmergės r., Užutrakio Trakų r., Vilniaus Botanikos sodo Vingio parko skyriuje, Sapiegų dvaro parke) bei kitur. Medžio forma būna panaši į eglės, piramidės arba kūgio formos. Spygliai kiek ilgesni nei eglių, iki 3,5 cm., jų viršutinė pusė žalia, o apatinė šviesesnė. Viena iš įdomiausių pocūgės dalių – tai jos kankorėžiai, kokių neturi nei vienas spygliuotis. Nors kankorėžių forma įprastinė – ovali ir pailga, apie 10 cm dydžio, bet žavesio jiems suteikia iš po žvynų kyšančios rudos „uodegytės“ – tai dengiamųjų žvynų viršūnėlės, savo forma primenančios trišakį Poseidono žeberklą. Karolinos valstijos indėnai turi legendą, kuri pasakoja, kad taip kyšo dvi pelės kojytės ir uodega, kai ši kankorėžyje sumanė pasislėpė nuo miško gaisro. Tad šie su pelės „uodegytėmis“ kankorėžiai mėgiami floristų ir visų, kurie mėgsta kažką gaminti iš gamtinių medžiagų.
Pocūgė už cūgą stiebiasi dar sparčiau, per metus paauga net iki 1 m. Ji ilgaamžė, gali išgyventi iki 600–1000 m. Poreikis aplinkos sąlygoms taip pat panašus kaip ir cūgos – mėgsta derlingesnę ir drėgnesnę dirvą, gerai jaučiasi priemolio dirvožemiuose, gali pakęsti dalinį pavėsį, nors geriausiai jaučiasi saulėtoje vietoje. Lietuvoje jauni medeliai gali kartais apšąlti, ypač per itin šaltas ir besnieges žiemas (nors tokių jau seniai bebuvo). Augalas vienanamis, o sėklos paprastai būna daigios, tad iš jų galite užsiauginti savo medelį.
Didžiosios pocūgės veislių pasaulyje yra sukurta nemažai, daugelis iš jų – žemaūgės, tad tarp jų galima rasti ir tinkamų visai mažam sodui. Mūsų kaimynai latviai didžiuojasi savo sukurtąja ‘Agija‘, kuri pasižymi lėtu augimu ir maža forma, jos šakos būna banguotos, o spygliai – žaliai pilkos spalvos. Lietuvoje nuo seno buvo populiarus Glauca varietetas, kurio spygliai būna melsvesnės spalvos nei rūšiniai, o kankorėžiai – violetiniai; arba ‘Glauca Pendula‘ – svyrančia viršūne ir šakomis.
Didžiosios pocūgės mediena Š.Amerikoje vertinama ir populiari, tai viena iš dažniausiai naudojamų medienos rūšių šiame žemyne dėl savo tvirtumo, patvarumo bei gražios tekstūros – tiek lauko, tiek vidaus darbams. Dėl atsparumo drėgmei mediena anksčiau buvo naudojama indėniškų kanojų gamybai. Pumpurai, panašiai kaip ir cūgų, vartojami maistui ir vaistams. JAV ir Kanadoje didžioji pocūgė – vienas iš populiariausių kalėdinių medelių.
