Sekmadienį, trečiąją Kalėdų dieną, Rumšiškių muziejuje vyko Blukvilkio šventė. Kas gi tas Blukvilkis ir Blukis yra ? Pagal senuosius lietuviškus papročius Kalėdų šventės ženklas yra Didžioji Kaladė,
žemaičių dar vadinama Blukiu, o aukštaičių – Ugnies Mituliu. Tikėta, kad jam galima perduoti ir
palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei pykčius. Tą galima padaryti, trinktelint per Blukį lazda ar
kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo mus mūsų viduje.
Sudeginus Blukį, bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir
šviesa. Kalėdų Blukis kupinas įkalintų galių, jį sudeginę išvaduosime gėrį, išlaisvinsime mums
priklausančią Dieviškąją kūrybos ugnį.
Vienas žmogus to Blukio nė iš vietos negalėdavo pajudinti, toks masyvus jis būdavęs. Jo vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo.
Buvo tikima, kad piktai dvasiai gana pasižiūrėti į žmogaus akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji blukvilkiai prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų. Tampydavo jaunimas, vaikinai. Persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per Blukį šokinėdavę, netgi visokių pokštų aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę. Sveikindavo ir linkėdavo. Kiemo šeimininkai atsidėkodami vaišindavo. Literatūroje galima rasti ir tokių paaiškinimų, kad jei į kiemą atvelkama kaladė, tai ateinančiais metais linai, javai gerai derės, kopūstų galvos, burokai bus kaip kaladė, o kad išvilktų reikia pavaišinti.
