Kažkada prieš tūkstantį metų beveik visą Lietuvos teritoriją dengė miškai ir pelkynai. Tarpe jų ošė ir didelės ąžuolų girios. Ąžuolas – tikras girių karalius, jis buvo labiausiai gerbiamas medis mūsų krašte. Buvo tikima, kad ąžuoluose gyvena protėvių vėlės. Lietuviai tikėjo nepaprasta ąžuolo galia, gerbė jį. Jei reikėdavo nukirsti ąžuolą, vykdavo apeigos ir būdavo kreipiamasi į medžio dvasią atsiprašant. Įvairūs papročiai susiję su ąžuolu būdavo perduodami iš kartos į kartą.
Vėliau miškai ir ąžuolynai pradėjo smarkiai retėti, nes buvo gausiai kertami. Daug žalos padarė ir tarybiniais laikais vykusi intensyvi melioracija, nes dėl jos poveikio nukrito gruntinio vandens lygis, daug kur ąžuolų giraitės pamažu pačios išnyko. Šiais laikais ąžuolynai mūsų krašte užima tik 1,5 proc. visų miškų.
Tad netoli Kernavės esantis Dūkštų ąžuolynas Neries regioniniame parke yra tikrai unikalus, nes tai vienas didžiausių ir seniausių iki šių dienų išlikusių natūralių ąžuolynų Lietuvoje. Šis ąžuolynas užima net virš 300 ha plotą. Daugelio ąžuolų amžius yra apie 200 metų. Atsižvelgiant į tai, kad ąžuolas gali išgyventi virš 1000 metų, tai šiems ąžuolams tai tik pati jaunystė.
Šiame ąžuolyne Vilniaus miškų urėdijos miškininkai įrengė kelių kilometrų ilgio pažintinį taką. Tai tikras mitologinis takas, nes palei jį stovi kelios dešimtys medinių skulptūrų, kurios vaizduoja lietuvių mitologijos ir pasakų herojus. Šalia tako įrengti informaciniai stendai, kuriuose galima rasti daug žinių ne tik apie ąžuolus, bet ir kitus šios vietos augalus bei gyvūnus. Takas yra pritaikytas ir neįgaliesiems.
Ąžuolyne galima rasti ir Airėnų akmenį su jame įrėžtais ženklais, kurie primena raides. Apie šį akmenį yra legenda, kad po juo buvo užkastas lobis ir nors daug kas bandė to lobio ieškoti, bet kol kas nieko nerado. Bet iki šių dienų yra tikinčių, kad akmuo padeda išsipildyti norams.
Jei vyksite į Kernavės pusę, nors trumpam aplankykite šį unikalų ąžuolyną, tai tarsi prisilietimas prie mūsų gilios senovė ir tradicijų.
