Gegužės ir birželio mėnesiais pas mus žydi tiek įvairiausių medžių, krūmų ir gėlių, kad akys greitai apsipranta prie įvairovės ir atrodo kad taip turi būti nuolat. Tad kiek gaila, kad žiedų fiesta kunkuliuoja taip trumpai, tik 1,5–2 mėn., nes ankstyvą pavasarį ir vasaros antroje pusėje nedaug kas bedžiugina žiedais, ką jau bekalbėti apie rudenį ir žiemą. Dažnai pro alyvų, bijūnų, jazminų ar kitas grožybes nepastebime kiek retesnių augalų žiedų, o juk tikrai turime ir daugiau kuo pasidžiaugti. Tad norime šį kartą prisiminti mūsų želdynuose nors ir ne dažną, bet įdomų ir puošnų augalą pupmedį.
PUPMEDIS (Laburnum) jau savo pavadinimu sufleruoja, kad tai medis, kuris augina pupas. Ir iš tiesų jis priklauso gausiai pupinių šeimai (Fabaceae), tik, skirtingai nuo mūsų mėgstamo žirnio ar pupelės, šio augalo pupos tikrai nevalgomos, o netgi atvirškčiai – nuodingos, bet apie tai – kiek vėliau. Natūraliai gamtoje randamos tik dvi pupmedžių rūšys ir abi jos auga Centrinės ir Pietų Europos šalyse, tad tai tikrai europietiškas medis (nes dažnai išgirstame iš skaitytojų, kad pasakojame vien apie dekoratyvinius augalus, kurių didžioji dauguma iš jų yra kilę iš Azijos ar Amerikos). Dar yra viena hibridinė pupmedžio rūšis, kurią sukūrė selekcininkų rankos. Taigi, pristatome kiekvieną rūšį atskirai ir kiek išsamiau.
PAPRASTASIS PUPMEDIS (L. anagyroides) savaime auga Vokietijos, Ispanijos, Čekijos, Austrijos, Italijos, Prancūzijos ir kt. šalyse, jų pamiškėse ir priekalnėse. Labiausiai jam patinka lengva, kalkinga, drėgna ir nerūgšti dirva. Paprastai jis užauga nelabai dideliu medeliu arba krūmu, siekiančiu apie 7–9 m aukštį ir plotį, panašiai kaip mūsų gudobelė. Gegužės mėnesį pradeda skleistis žali trilapiai lapeliai, kurie labai panašūs į dobilo (juk abu priklauso tai pačiai pupinių šeimai). Lapeliai ovalūs, piršto ilgumo, sukibę ant ilgoko kotelio. Jų viršutinė pusė būna ryškiai žalia, o apatinė – šviesesnė ir šiek tiek plaukuota. Šiek tiek vėliau už lapelius, gegužės pabaigoje arba birželį pasirodo ir gražuoliai žiedai, dėl kurių puošnumo ir norime rekomenduoti šį augalą dažniau auginti želdynuose.
Pupmedžio žiedai iš tolo šviečia ryškiai geltona spalva. Jie nedidukai, tik apie 2 cm ilgio, bet jų daug ir būna sukibę į pailgą ir galinčią siekti 25–30 cm ilgio kekę, tad atrodo taip įspūdingai ! Iš toliau žydintis medis panašus į auksinį fontaną, nes liaunos šakelės būna nusvirusios lyg tekantis vanduo, o pažiūrėjus iš arčiau žiedynas primena geltonais nykštukų bateliais apkibusį kokoną – ir tai žavingas vaizdelis, tikrai. Jei pupmedžio žydėjimo metu pavasario dienos nėra labai karštos, tai žydėjimas gali tęstis ne vieną savaitę.
Baigdami žydėti auksiniai žiedeliai pradeda blukti, o jų vietoje, sėkmingai pasidarbavus vabzdžiams, užsimezga nedidelės apie 5 cm ilgio ankštys, kurios būna apaugusios švelniais pūkeliais. Rudeniop ankštys paruduoja ir atsiveria, ant žemės paberdamos tamsias sėklas, panašias į miniatiūrines pupeles.
Paprastasis pupmedis Lietuvoje buvo auginamas dar prieš I-ąjį Pasaulinį karą kai kuriuose dvarų parkuose, bet retokai. Mūsų krašte anksčiau jis būdavo linkęs apšalti, ypač šaltomis ir besniegėmis žiemomis. Bet pastaraisiais dešimtmečiais sodinant pupmedį, ypač kuris yra kilęs iš Lietuvoje augusio motininio augalo, bus maža tikimybė, kad jis apšals; be to, ir mūsų žiemos vis labiau švelnėja. Paprastai želdynuose auginamas rūšinis augalas, bet kartais galima pamatyti ir veislių. ‘Quercifolium‘ ir ‘Incisum‘ būna su kiek giliau nei įprastai karpytais lapais. ‘Bullatum‘ lapeliai būna garbanoti, o ‘Aureum‘ – vasarą geltoni, bet vėliau pažaliuoja. ‘Autumnale‘ dažnai pražysta pakartotinai vasaros pabaigoje; bei kitos veislės.
ALPINIS PUPMEDIS (L. alpinus) mūsų želdynuose dažnesnis nei paprastasis pupmedis, galbūt todėl, kad yra šiek tiek žemesnis ir mažiau reiklus nei paprastasis. Tiesa, savo natūraliose ir ne itin derlingose augavietės, kurios taip pat plyti kalnuotose Centrinėje ir Pietų Europoje, jis paprastai užauga iki 4–7 m, bet derlingesnėse dirvose gali pasiekti ir 10–12 m aukštį. Pats augalas paprastai būna krūmo formos, nors gali būti ir kaip medelis. Jo lapai ganėtinai panašūs į paprastojo pupmedžio lapus ir yra taip pat trilapiai, tik šiek tiek stambesni. Ir paprastai jis žydi 1–2 savaitėmis vėliau nei jo brolis, birželio mėn. Žiedai taip pat būna geltoni ir gausūs, tik smulkesni, o aukso spalvos kekės ilgesnės nei paprastojo pupmedžio – gali siekti iki 40 cm ilgį. Tiesa, vienas svarbiausių dalykų yra tai, kad žydinčios abiejų pupmedžių rūšys labai maloniai kvepia, tad kai jūsų kieme pupmedis pasipuoš auksiniais žiedais, jų aromatas lyg jūra pasklis aplinkui. Geltonieji žiedeliai medingi, tad juos labai mėgsta bitės ir kiti vabzdžiai, kurie nuo ankstaus ryto iki tamsos zuja aplinkui.
Yra išvesta keletas alpinio pupmedžio veislių: ‘Pendula‘ šakos kaskadomis svyra žemyn, o ‘Piramidalis‘ – vertikaliai kyla aukštyn, ‘ Newryensis‘ užauga itin vešliais krūmais, bei kt. Alpinis pupmedis auga gan sparčiai, retai kada apšąla, be to, yra mažiau reiklus drėgmei bei derlingumui, tad kai kuriose Europos šalyse dažnai sodinami ten, kur reikia greitai apželdinti dideles ir plynas teritorijas bei gyvatvorėse. Pupmedis yra linkęs plėstis šakninėmis atžalomis, tad sodindami medelį – prisiminkite tai, nes vėliau jis gali sukelti rūpesčių, kai nukeliaus nepageidaujama kryptimi ar net į kaimynų sklypą. Nuo šakninių atžalų plėtimosi padeda įkasami borteliai ar šaligatvio trinkelės.
Dažniau nei paprastasis ir alpinis pupmedis dekoratyviniuose želdynuose yra auginamas šių abiejų pupmedžių hibridas, sukurtas Olandijos selekcininkų dar XIX a. Tai Vatererio pupmedis (L. x watereri) ir ypač jo veislė ‘Vossii‘. Šis medelis vertinamas dėl mažiausio ūgio iš visų pupmedžių ir dėl dekoratyviausių bei siekiančių net 50–60 cm ilgio žiedų kekių. Kartais dar auginama veislė ‘Alford‘s Weeping‘, pasižyminti nulinkusiomis ir plačiai pasklidusiomis šakomis.
Lietuvoje seni ir vertingi alpiniai pupmedžiai auga Juknaičių (Šilutės r.), Palangos botanikos, Plinkšių dvaro (Mažeikių r.) bei kituose parkuose. O Užutrakio dvaro parke (Trakų r.) auga ir žydi virš 100 m amžiaus puošnus Vatererio pupmedis.
Senesniais laikais pupmedis (ir ypač paprastasis) buvo vertinamas dėl medienos savybių, nes ši buvo gražios tekstūros, tamsiai ruda šerdimi ir šviesesniais kraštais, todėl buvo mėgiama medžio meistrų, gaminančių baldus bei įvairius smulkius dirbinius. Dekoratyvi ir pupmedžio žievė, kuri būna rudai žalsvos spalvos, su šviesiomis lenticelėmis (tai tokie smulkūs brūkšneliai ant žievės, padedantys augalui kvėpuoti ir sulaikantys drėgmę, juos dažniausiai pastebime ant baltų beržų kamienų).
Kaip jau minėta, pupmedis yra nuodingas. Visas augalas, o ypač sėklos, turi stipriai žmogaus organizmą veikiančių junginių. Tad paragavę šių sėklų, lapelių ar žiedų (ką dažnai mėgsta daryti smalsūs vaikai ar augintiniai), mirtinai nenusinuodysite, bet gali supykinti ar kitaip sutrikti virškinimo sistema, raumenis sutraukti mėšlungis, skaudėti galvą ir pan.
Jei nuspręsite auginti pupmedį, parinkite jam labai saulėtą vietą. Tiesa, jis augs ir ten, kur saulės bus mažokai, bet tada nesitikėkite gausaus žydėjimo. Pati geriausia jam dirva – derlinga arba vidutiniškai derlinga, taip pat reikėtų, kad ji būtų drėgnoka, bet nešlapia. Nemėgsta rūgščių dirvožemių, jie turėtų būti šiek tiek kalkingi. Prieš sodinant augalą dirvą galima nurūgštinti, ją pabarsčius gesintomis kalkėmis (bet ne prieš pat sodinimą), dolomitmilčiais, pelenais arba smulkiai maltais kiaušinių lukštais. Pupmedžio pageidavimų sąrašas ne toks ir trumpas, bet pasistengus dėl jo gerovės, gegužės arba birželio mėnesį jis jus apdovanos nuostabiomis aukso žiedų kaskadomis.
