SIBIRINĖ PUŠIS (Pinus sibirica) labiausiai paplitusi Sibire, taip pat auga ir Mongolijoje, kur užauga iki 40-45 m aukščio. Kai kurie mokslininkai sibirinę pušį priskiria kedrinės pušies porūšiui, o ne kaip atskirą rūšį. Lietuvoje užauga iki 10-12 m aukščio. Spygliai būna išsidėstę kuokštais po 5 vnt., 6-13 cm ilgio, tamsiai žali, šiurkščiais kraštais, pasišiaušę. Ši pušis labai panaši į kedrinę, tik jos laja kiek platesnė. Kankorėžių forma pailga, kiaušiniška, apie 5-13 cm ilgio ir 3-8 cm pločio, rudos spalvos. Sėklos apvalios, be sparnelių, 0,8-1,5 cm dydžio, rudos, valgomais branduoliais (kedro riešutai), skanūs ir maistingi.

Jauni medžiai iki 10-20 m amžiaus auga lėtai, vėliau - greitai. Išgyvena 500-600 metų. Derėti pradeda 20-50 m. amžiaus. Labiausiai mėgsta derlingus ir drėgnokus dirvožemius. Jauni medeliai pakenčia dalinį pavėsį. Šaknys būna gilios ir plačios.

Sibirinė pušis labai pakanti dideliems šalčiams, bet Lietuvoje jos paprastai skursta dėl žiemos atšilimų ir atodrėkių, augalai suserga įvairiomis grybinėmis ligomis. Pas mus šiuos medelius dažnai nuskriaudžia miško žvėrys – stirnos, elniai ir briedžiai, jie apgriaužia žievę ir šakeles, kartais nutrina kamienus kasydamiesi ragus. Voverės ir paukščiai paprastai išgliaudo riešutus iš dar nesunokusių kankorėžių, tad ką gi be padarysi, nes gyvūnai supranta ir vertina šių medžių naudingąsias savybes. Yra išvestos kelios sibirinės pušies veislės (‘Mariko‘, ‘Blue Smoke‘, kt.), bet Lietuvoje jų dar neteko matyti.