Sibirinis kėnis (Abies sibirica) išsiskiria savo kvapnumu; pajudintos šakelės skleidžia stiprų aromatą. Kaip jau sufleruoja pavadinimas, jis atkeliavo iš Sibiro miškų platybių; taip pat natūraliai auga Kinijoje ir Mongolijoje. Tai vienas iš nedaugelio pas mus augančių medžių, kuriems tinka labai šaltos žiemos. Nors savo gimtinėje jis ištveria iki -500 C ir net stipresnį šaltį, bet Lietuvoje dažnokai skursta dėl nepastovių ir drėgnų žiemos orų, spygliai taip pat gali apdegti nuo ankstyvos pavasarinės saulės, jais mėgsta pasmaguriauti vabzdžiai-kenkėjai, puola grybinės ligos. Nuo kitų kėnių sibirinis išsiskiria siaura, tarsi kolona laja. Populiarusis kėnių aliejus dažniausiai gaminamas iš šio kėnio spyglių, Lietuvoje jis paprastai naudojamas pirtyse, taip pat vantoms labai tinka ir šakelės.
Sibiriniai kėniai užauga iki 30-35 m aukščio. Jų spygliai nedygūs, gan švelnūs, iki 3-3,5 cm ilgio, kiek pasišiaušę, dažnai auga nedideliais kuokšteliais. Sibiriniai kėniai gali augti tiek saulėtose vietose, tiek daliniame pavėsyje, derlingose ir pusiau derlingose dirvose.
