Korėjinis kėnis (Abies koreana) yra vienas iš populiariausių ir puošniausių kėnių pastaraisiais metais. Jo spygliukai švelnūs, ryškiai žali, o jų apačia padailinta baltais ruoželiais. Pats medelis užauga eglutės formos, tvarkinga ir plačia laja. Pavasario pabaigoje pradeda puoštis išskirtine grožybe - kankorėžiais. Kėnių kankorėžius lengva atskirti nuo kitų spygliuočių, nes jie prie šakelių prisitvirtina stačiai ir tarsi žvakutės kyla į viršų, o ne svyra žemyn. Korėjinių kėnių kankorėžiai ypač įspūdingi - ryškūs, melsvai violetiniai, su šviesiais žvynelių „nėriniais“. Sunku ir nupasakoti, kokie jie žavūs, būtina savo akimis pamatyti, kad dar sykį įsitikinti, kad nuostabiausias kūrėjas ir dailininkas yra Gamta. Gaila tik, kad šie kankorėžiai trumpaamžiai, juos sunku išsaugoti kaip eglių ar pušų, nes rudenį sunokus sėkloms, jie subyra, išbarstydami sėklas ant žemės.

Vien pagal rūšies vardą nesunku atspėti, kur yra šio kėnio tėvynė. Natūralios jų giraitės žaliuoja Pietų Korėjos Thebeko kalnuose, kuriuose vasaros būna drėgnos, dažnai lyja, o žiemą prisninga storos sniego pusnys. Korėjiniai kėniai užauga iki 10 – 17 metrų aukščio, panašaus ūgio kaip mūsų šermukšniai. Lietuvoje jie niekada nepasiekia tokio ūgio, nes pas mus jiems vasaromis kartais būna per sausa, o šaltomis žiemomis trūksta sniego patalų, apsaugančių nuo šalčio. Tad mūsų krašte korėjiniai kėniai paprastai nukenčia šaltomis, besniegėmis, vėjuotomis ir permainingomis žiemomis, kurių metu dažnai po šalčių ateina atodrėkiai, o po šių vėl paspaudžia šalčiai. Nuo tokio kaitaliojimosi nukenčia daugelis svetimžemių augalų, tad korėjinį kėnį reikėtų sodinti užuovėjoje, kurioje nekoš žiemos vėjai. Geriausiai jis jausis daliniame pavėsyje. Gali augti ir saulėtoje vietoje, bet tuomet dirva turi būti pakankamai drėgna, bet ne šlapia; idealiausia būtų šalia vandens telkinio. Dirvožemį mėgsta derlingą ir purų, gali augti ir priemolyje. Pirmosiomis žiemomis vertėtų pridengti, ypač lepesnes veisles.

O korėjinio kėnio veislių yra tikrai nemažai, jų skaičius artėja prie 100 ir kiekvienais metais sukuriama dar po kelias naujas. Lietuvoje dažniausiai auginamos nykštukinės arba tos, kurių spygliukai įmantriai raityti.