Himalajinis kedras (Cedrus deodara) - vienas gražiausių ne tik iš kedrų, bet ir vienas puošniausių spygliuočių. Jis kilęs iš Himalajų. Kai kuriose Amerikos ir Europos šalyse, kuriose yra tinkamos sąlygos jam augti, šis kedras - viena didžiausių parkų puošmenų. Pažvelgus į suaugusį medį, mintyse pirmiausia iškyla apibūdinimas – tikrai galingas ! Iš tiesų, tinkamomis sąlygomis jie gan sparčiai auga, pasiekdami 40 – 50 m aukštį, išskirtiniais atvejais net virš 60 m. Bet išskirtinumo suteikia ne tik aukštis, bet ir plotis – augalas būna plačiai išsikerojęs į šalis, o kamieno skersmuo gali siekti net 3 – 3,5 metrus.

Puošnų medžio įspūdį sustiprina jo spygliai, kurie yra kiek panašūs į maumedžių – švelnūs, tankūs, iki 5-6 cm. ilgio, o jų spalva melsvai pilka. Visi kedrai yra visžaliai augalai, rudenį spyglių kaip maumedžiai nenumeta. Labai puošnūs ir šio kedro kankorėžiai, kurie yra stambūs, o jų forma kaip kiaušinio. Kankorėžiai, panašiai kaip ir kėnių, auga ne nusvirę žemyn, o styro į viršų kaip žvakės. Be to, paukščiai ir voverės juos per žiemą lengvai išaižo, ieškodami sėklų. Taip, tų pačių kedrų sėklų, kurios yra smulkios, o žmonės maistui jų nevartoja.

Mokslinis augalo pavadinimas „deodara“ sanskrito kalba reiškia „dievų medis“. Induistai jį garbino kaip dieviškąjį medį. Ir dabar manoma, kad gyvenimas šalia šių medžių žmogui suteikia palaimą. Senovėje iš šio kedro medienos statydavo šventyklas, tiltus ir laivus, nes jo mediena tvirta ir atspari puvimui. Iš aromatingos medienos tebegaminami baldai, antiseptikai, eteriniai aliejai, smilkalai ir vabzdžius atbaidančios priemonės. Himalajinis kedras yra Pakistano nacionalinis medis.

Gaila, bet Lietuvoje ne tik tokie dideli jie neužauga, bet ir praktiškai neauga. Geriausiu atveju vegetuoja maži, kartais ilgiau išgyvendami nebent pajūrio krašte.