ATLASINIS KEDRAS (Cedrus atlantica) gavo pavadinimą iš savo kilmės vietos - Atlaso kalnų, besidriekiančių šiaurės Afrikoje. Nuo himalajinio kedro atlasinis skiriasi mažesniu ūgiu - paprastai jis užauga iki 30 – 35 m, labai retai pasiekia 40 m. Jo spygliai taip pat melsvai pilkos spalvos, bet trumpesni, siekia 1,5 – 2,5 cm. Kankorėžiai taip pat apvalūs, bet irgi mažesni. Medžio lajos forma plati, dažnai senesnių medžių būna kaip nupjautas kūgis. Geriausiai jaučiasi kalnuose 1500 – 2500 m aukštyje virš jūros lygio. Natūraliose augavietėse sudaro giraites kartu su alžyriniu kėniu, kedriniu kadagiu ir akmeniniu ąžuolu. Visų šių medžių pavadinimai skamba taip pat gražiai, kaip ir jie patys atrodo, bet, Lietuvoje, deja, neauga. Šios Atlaso kalnų giraitės unikalios dar ir tuo, kad jose prieglobstį randa beždžionių makakų rūšis malgotai, kuriose paprastai ne mamos, o tėčiai rūpinasi jauniklių auginimu ir ugdymu, organizuodami kažką panašaus į vaikų darželius.

Atlasiniai kedrai taip pat yra populiarūs medžiai pietų ir vidurio Europos parkuose. Dažniau auginamas ne pats rūšinis augalas, o veislė ‘Glauca‘, kuri, ko gero, yra viena iš „mėlyniausių“ iš visų spygliuočių, turinčių ryškius mėlynus spyglius. Kadangi atlasiniai kedrai kilę iš Afrikos, jie yra gan atsparūs sausroms.

Atlasinių kedrų eterinis aliejus naudojamas išoriškai kvėpavimo ir kraujotakos sistemų stimuliavimui bei nervų raminimui, inhaliacijoms, masažams ir kosmetikoje, veikia diuretiškai ir antiseptiškai, naikina grybelius, pleiskanas. Mediena plačiai naudojama baldų pramonėje ir statybose.