Juodoji eglė (Picea mariana). Jos natūralus paplitimo arealas beveik sutampa su baltosios eglės paplitimo ribomis, t.y. savaime ji auga Kanadoje, JAV šiaurėje, Aliaskoje ir Niufaundlende. Gali kryžmintis su raudonąja ir baltąja eglėmis. Ji panaši į balzaminį kėnį, anksčiau dar būdavo vadinama juoduoju kėniu. Šios eglės auga lėtai, užauga nedidelės, pasiekdamos 10-15 m aukštį, retais atvejais iki 30 m. Gali augti ir krūmo forma. Laja siaura, žvakės formos, kompaktiška. Spygliai  tankūs ir panašūs į baltosios eglės, 6-15 mm ilgio, taip pat keturbriauniai, viršutinė jų pusė tamsiai žalia su melsvu atspalviu, apatinė - kiek šviesesnė. Kankorėžiai - vieni iš mažiausių tarpe visų eglių, tik 1,5-4 cm ilgio, ovalūs, labai žavūs - sodrios, raudonai rudos spalvos, su purpuriniu atspalviu, krūvelėmis ant medžio gali kyboti kelis metus. Medžio šaknys plačios, bet negilios, todėl neatsparios vėjovartoms.

Juodoji eglė auga drėgnesnėse vietovėse nei baltoji, dažnai pelkėse, durpynuose ir klampynėse. Šiauriniuose regionuose, kur gausiai prisninga ir ypač netoli amžinojo įšalo zonos, sniego masės masiškai išlaužo ir išlanksto šių eglių šakas, tad medeliai dažnai būna kreivi ir šleivi, todėl dažnai šios eglės vadinamos "girtais medžiais". Juodosios eglės gali augti nederlinguose ir durpingose dirvose. Išgyvena iki 150-200 m., bet natūraliose augavietėse tokį amžių pasiekia retai dėl dažnai čia kylančių miškų gaisrų. Po šių gaisrų juodųjų eglių sėklos yra vienos pirmųjų iš augalų, sudygstančių išdegusiuose plotuose, tad jos yra pionierinė rūšis. Juodosios eglės Lietuvoje auginamos retai, paprastai tik botanikos soduose ir dendrologinėse kolekcijose. Privačiose sodybose dažniau auginami ne rūšiniai medžiai, o žemaūgės veislės 'Nana', 'Nidiformis', 'Edelweiss Weeping' ir kt.