Dygioji eglė (Picea pungens) labai dažnai auginama Lietuvoje. Savaime auga Šiaurės Amerikoje, JAV, Kolorado valstijoje, dažniausiai - kalnuotose vietovėse. Angliškai ji turi net keletą pavadinimų: ją vadina Blue Spruce (mėlynoji eglė) ir Green Spruce (žalioji eglė), arba White Spruce (baltoji eglė), arba Colorado Spruce (Kolorado eglė). Savo tėvynėje užauga iki 20-25 m aukščio, panašų dydį gali pasiekti ir Lietuvoje. Lajos forma - tradicinės kūginės eglės formos, šakos horizontalios. Spygliai dygūs, aštrūs, stori ir pasišiaušę į visas puses, 2,5-3 cm ilgio, sodriai žali, gali būti su kiek melsvu atspalviu. Kankorėžiai būna iki 8-10 cm ilgio, ovalūs, šviesiai rusvi ar gelsvi, su banguotais žvyneliais. Sėklos - kaip ir daugumos eglių - nedidelės, tamsios ir su sparneliais, subręsta rugpjūtį arba rugsėjį.
Auga gan sparčiai, gali išgyventi iki 500 m. Dygioji eglė dažnai sodina dėl savo gerųjų savybių: ji mažai reikli dirvožemio derlingumui, atspari vėjovartoms, užterštam miesto orui, šalčiui ir sausroms, gali augti ir daliniame pavėsyje. Ši eglė - puošnus medis, tad nuo seno auginama parkuose ir sodybose. Dažniau nei rūšinis medis yra sodinamos įvairios melsvaspyglės veislės - 'Glauca', 'Argentea', 'Hoopsii' ir kitos su melsvais ar sidabriškais spygliais. Tad dygioji eglė lietuviškai dažniausiai ir vadinama sidabrine eglute. Yra išvesta ir veislių su geltonos spalvos spygliais ar įvairiomis lajos formomis. Dygioji eglė - populiarus augalas kaip kalėdinis medelis tiek Lietuvoje, tiek savo gimtinėje JAV. Iš jos medienos gaminami smulkūs stalių gaminiai, o kankorėžiai naudojami floristikos darbeliams.
