Kad augalai tarpusavyje bendrauja, priima sprendimus, jaučia baimę ar kitus jausmus, šiais laikais tai jau nieko nebestebina, nes kasmet mokslininkai atranda vis įdomesnių augalų gebėjimų. Ir nors augalai ir neturi įprastinės nervų sistemos kaip žmogus ar gyvūnai, bet jausti, mąstyti ir perduoti informaciją jie sugeba kitais būdais. Ne tik kitose šalyse, bet ir Lietuvoje yra specialistai neurobiologai, kurie tiria augalų gyvenimą ir jų elgesį. Vienas iš mokslo rūšių, tirianti augalų elgesį yra alelopatija. Tai palygint jauna mokslo rūšis, nagrinėjanti augalų poveikį vienas kitam jų išskiriamomis aktyviomis medžiagomis. Pats žodis yra kilęs iš graikiškų žodžių, reiškiančių  „vienas kitą“ arba „savitarpiškai“ (allelon) ir „poveikis“ arba „kentėjimas“ (pathos). Tos veikliosios medžiagos gali būti įvairiu pavidalu – dujų, skysčio ir kt., o poveikis gali būti ne vien kenksmingas, bet ir naudingas. Be to, sąveika gali vykti ne tik tarp vieno augalo su kitu, bet ir su mikroorganizmais (bakterijomis, dumbliais, grybeliais, pirmuonimis bei kt.) ir net veikti gyvūnus. Alelopatijos terminas buvo sugalvotas beveik prieš 80 metų vokiečių fiziologų.

Augalai veikia vieni kitus savo išskiriamais fitoncidais, antibiotikais arba kolinais. Augalų  antibiotikai – tai natūralūs junginiai, kurie slopina mikrobų dauginimąsi arba juos naikina.  Fitoncidai – lakūs junginiai, kurie padeda apsisaugoti nuo parazitų ir kitų vabzdžių kenkėjų, patogeninių grybų, nuo juos ėdančių gyvūnų ar kitų augalų konkurencijos. Kolinai – tai biologiškai aktyvios cheminės medžiagos, kurios stabdo kitų augalų šaknų augimą ar sėklų dygimą, slopina jų kvėpavimą ir augimą. Dar XIX a. šveicarų mokslininkas A.P.de Candolle pastebėjo, kad kai kurių augalų šaknys išskiria medžiagas, kurios neigiamai veikia kitus aplink augančius augalus. Pavyzdžiui, usnys slopina avižų augimą, svidrės „nemėgsta“ kviečių, o karpažolės skriaudžia linus. Įdomu tai, kad šios medžiagos gali trukdyti ne tik svetimoms rūšims, bet ir tos pačios rūšies augalams. Tad gamtoje vyksta natūrali evoliucija, kai mažinama konkurencija ir išlieka patys stipriausieji, kurie turi didesnius šansus plėstis į naujas augimo vietas. Taigi, alelopatija – tai augalų cheminis ginklas, padedantis konkurencinėje kovoje dėl vietos po Saule. Tad ne tik barsukas moka atbaidyti priešus savo kūno smarve ar voras paralyžiuoja auką, bet ir augalai naudoja chemines priemones ne ką prasčiau. Ko gero, evoliucijos eigoje augalai tapo net išmanesniais  nei gyvūnai, nes pastarieji turi judėjimo laisvę, gali pabėgti nuo priešo, pasislėpti  arba pasivyti savo auką, o augalas sėsliai pririštas prie augimo vietos, niekur nepabėgs, tad jam reikėjo kitokių galimybių, tiesiog apie tai mes dar per mažai žinome.

Visi sodininkai žino, kad po dideliais ir turinčius tankią lapiją medžiais dėl saulės šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų trūkumo sunkiai auga kiti augalai, bet ko gero, tik nedaugelis yra girdėję, kad po riešutmedžiai būna ypač skurdi augalija arba visai nebūna jokios. Mokslininkai ištyrė, kad šių medžių šaknyse, ir ypač juodajame riešutmedyje esantis organinis junginys juglonas stabdo daugelio kitų augalų – pomidorų, bulvių, paprikų bei kitų augimą. Juglonas slopina tam tikrus augalų fermentus, kurie reikalingi medžiagų apykaitai ir taip sutrikdydamas gyvybinius procesus. Bet ne visi augalai jaučia neigiamą riešutmedžio poveikį, pvz., klevai, beržai ar ąžuolai yra atsparūs juglono poveikiui, o kai kuriuos vaismedžius ir kelias dekoratyvinių krūmų rūšis juglonas netgi skatina augti. Ši riešutmedžių savybė pritaikoma gaminant tam tikrus medicininius preparatus (ypač naikinant parazitines kirmėles) bei herbicidus. Jau minėtas šveicarų mokslininkas A.P.de Candolle aprašė bandymą, kai nuskintas pupelės stiebas buvo kurį laiką laikomas vandens inde, į kurį vėliau buvo pamerkta kita pupelė. Ši pradėjo vysti ir po kurio laiko žuvo. Bet į tą patį vandenį pamerkus kviečius, šie jautėsi netgi geriau nei paprastame vandenyje.

Tad kovodami dėl šviesesnės ateities, augalai savo priešininkams gali kenkti šiais būdais:

  • su lakiomis medžiagomis arba garais per orą;
  • per lapus ar žievę išskiriamus nuodingus syvus, kurie nuplaunami ir priešininkams patenka su krituliais;
  • nukritę ant žemės paviršiaus lapai ar vaisiai supūva ir virsta gruntu, kurią vėliau „valgo“ kiti augalai;
  • per šaknis išskiriamomis medžiagomis.

Nors mūsų proseneliai tokio žodžio kaip alelopatija ir nežinojo, bet pastebėjo, kad vienoje vietoje ilgiau auginant tam tikrus augalus, kaip pvz., miežius, po jų sunkiai auga kitos žemės kultūros, nes dirva nualinama, būna tarsi išsekusi. Viena iš pagrindinių dirvos „nuovargio“ priežasčių, kaip vėliau nustatė mokslininkai, tai alelopatija, kai dėl augalų į dirvą išskiriamų cheminių medžiagų sunkiai auga kitos po jų pasodintos kultūros. Pats geriausias būdas to išvengti yra sėjomaina, sėjant augalus, kurie nėra jautrūs šioms medžiagoms. Tiesa, augalų konkurencija pasireiškia ne vien naudojant chemines medžiagas. Juk augalai moka kovoti ir kitomis priemonėmis, kai konkurentui užstojama saulės šviesa ir krituliai, kai šaknimis iš dirvos nusiurbiamas vanduo ir maisto medžiagos, kai tiesiogiai siurbiamos maisto medžiagos (tai daro augalai parazitai), kai apsivyniojama ir užsmaugiama besivejančiomis šakomis, kai skleidžiama neigiama energija biolaukais (tikriausiai esate pastebėję, kad kartais  šalia vienas kito augantys augalai tarsi atšlyja), kai priviliojami priešininkui kenkėjai ir ligos bei kt.

Augalų neurobiologai tiria ne tik kaip šie trukdo, bet ir kaip padeda vieni kitiems, bendrauja tarpusavyje ir atpažįsta giminaičius ar svetimus augalus, kaip keičiasi informacija (po žeme gali būti išsiraizgęs net kelių šimtų km2 dydžio šaknų informacinis tinklas), ruošiasi galimiems netikėtumams, rūpinasi būsimais palikuonimis, reaguoja į garsus, šviesą, kvapus ar skausmą, įgyja patirties ir lavina atmintį, atlieka tikslingus judesius, priima įvairius sprendimus, iškilus  problemoms. Kažkada net teko matyti mokslinį fantastinį filmą pasakojantį apie tai, kaip medžiai, pajutę, kad žmonių dominavimas vis labiau gresia jų išnykimui, staiga pradeda išskirti į orą toksiškas medžiagas, nuo kurių žmonės išprotėja ir nusižudo. Nors tai ir išgalvotas alelopatijos pavyzdys, bet kas žino, juk žmonės dar labai mažai žino apie savo žaliuosius brolius. Tad daugelis atradimų, susijusių su augalais, vis dar laukia ateityje. Kai kuriose pasaulio šalyse netgi keliamas klausimas ne tik apie gyvūnų, bet ir apie augalų teisių paisymą.

Alelopatijos principus ir žinias galima pritaikyti kasdieniniame gyvenime savo sode, darže arba gėlyne. Kaip jau minėta, norint išvengti neigiamo poveikio, pirmiausiai reikia laikytis sėjomainos, kai paauginus vienus augalus, toje pačioje vietoje kitąmet sodinti kitus. Daugelį augalų draugų ir priešų jau žinoma nuo senovės. Štai pomidorai sunkiai auga, jei prieš tai toje pat vietoje augo bulvės ar žirniai; svogūnams nepatinka kopūstų „palikimas“ ir kaimynystė, o morkos „nemyli“ burokų ir petražolių. Be jau minėtų riešutmedžių, taip pat sunkiai auga kiti augalai po ąžuolais, bukais ar beržais. Pamerkti į vazą nuskinti narcizai savo išskiriamomis medžiagomis greitai pribaigia kitas gėles, o štai rožės nemėgsta būti pamerktos nei su vienomis kitokiomis gėlėmis, jas vandenyje geriausiai laikyti vienas. Pasaulyje daugėja žmonių, kurie renkasi vegetarišką maistą, nes nenori sukelti kančių gyvūnams, bet daugėjant mokslinių atradimų, įrodančių, kad augalai taip pat turi jausmus ir jie protauja, darosi vis sudėtingiau – kaip egzistuoti, neskriaudžiant kitų gyvų būtybių ? Šis filosofinis klausimas ateityje gali tapti vis aktualesnis.