Jau pasakojome apie augalus, kurie naudojami kaip natūralūs saldikliai arba iš kurių gaminamas cukrus. Juos – cukrinius runkelius, cukranendres ar klevų sirupą žino daugelis, o štai kukurūzų sirupas, stevija ar agava – mažiau girdėti. Šį kartą – apie dar kelis saldinančius augalus, kurie Lietuvoje yra egzotika, bet jie pas mus auga arba galima nusipirkti iš jų pagamintų saldumynų.

BERŽAS (Betula), žinoma, mums nėra jokia egzotika, nes šis baltakamienis medis dažnas Lietuvoje. Pavasarį galime gardžiuotis iš jo išgaunama sula, kuri turi šiek tiek saldumo. Egzotika mums yra iš jo pagamintas cukrus, kuris išgaunamas iš smulkintos beržo medienos. Vieni pirmųjų iš beržų cukrų pradėjo gaminti suomiai, išgaudami iš jo ksilitolį. Šio organinio junginio kristalai natūraliai išgaunami ne tik iš beržų, bet ir iš dar kai kurių lapuočių medžių, vaisių, daržovių, sėklų, grybų ir kt. Kartais ant beržų cukraus pakelio galima rasti suomiškai užrašyta „Koivusokeri“, t.y. „beržų cukrus“.

Beržų cukrus pagal išvaizdą ir skonį panašus į įprastinį cukrų, gerai tirpsta vandenyje. Paragavus jo gryno jaučiasi šiek tiek šaldantis pojūtis, panašiai kaip mėtinės kramtomos gumos (beje, jo dažnai ir dedama į kramtomas gumas, kurios pristatomos kaip becukrės). Beržų cukrus yra sveikesnis nei įprastinis, nes organizme lėtai virškinamas ir lėtai prasiskverbia į audinius, todėl neturi įtakos cukraus kiekiui kraujyje, tad tai aktualu sergantiems diabetu, o taip pat ir turintiems viršsvorį. Be to, beržų cukrus nesukelia dantų ėduonies. Ksilitolis maisto produktuose žymimas kaip E967, bet jis neturi jokio kenksmingo šalutinio poveikio, tik didesnis kiekis gali šiek tiek laisvinti vidurius.

Iš RYŽIŲ pagamintas sirupas mums taip pat yra egzotika. Jis gaminamas iš neapdirbtų ryžių grūdelių juos fermentuojant, o proceso eigoje ryžiuose esantis krakmolas virsta cukrumi. Vėliau tirpalas garinamas, kol tampa sirupo tirštumo. Šis sirupas labai įdomaus skonio, jį ragaujant vieną šiek tiek jaučiasi ryžių poskonis, nors kai kuriems jis panašus į riešutų skonį. Ko gero, ryžių sirupu labai tiktų saldinti ryžių arbatą. Ryžių sirupas rekomenduojamas tiems, kas negali vartoti fruktozės ir turi tam tikrų sveikatos problemų su kepenimis. Šiame sirupe yra įvairių naudingų mineralinių medžiagų – geležies, kalcio, magnio, fosforo ir kt. Tiesa, ryžių sirupas yra mažiau saldesnis nei įprastinis cukrus, tad jei norite įprasto saldumo arbatos puodelyje, vietoje vieno cukraus šaukštelio reikės 1,5 šaukštelio ryžių sirupo. Žinoma, jis ir kainuoja daugiau, bet jeigu jūsų tikslas yra maitintis sveikiau (o mūsų parduotuvėse paprastai parduodamas natūralus ryžių sirupas be GMO, gliuteno ir kitokių „gėrybių“), tokiu atveju ryžių sirupas yra sveikesnis pasirinkimas.

SALŽIOSIOS CERATONIJOS (Ceratonia siliqua) pavadinimas gal ir skamba egzotiškai, bet patikėkite, jūs jos tikrai esate ragavę ir ne kartą, tik to nežinojote. O su ja saldinami įvairūs dalykai – gaivieji ir alkoholiniai gėrimai, saldainiai, pyragai, mišrainės ir kt. Jeigu pasižiūrėsite produktų, kuriuos valgote sudėtį, tai tikrai pamatysite ir šį pavadinimą. Kartais lietuviškai dar būna pavadinta saldžiuoju pupmedžiu, karobu arba šv. Jono medžiu. Ją naudoja įvairių šalių (tame tarpe ir lietuvių) konditeriai ir kulinarai. Saldžioji ceratonija – nedidelis medelis arba krūmas, kuris natūraliai auga Viduržemio jūros regione. Ji auginama ir kaip dekoratyvinis augalas, ir dėl saldumo. O sirupas ir cukrus išgaunami iš ceratonijos ankščių, kurios pagal dydį ir formą panašios į mūsų pupos ankštis (beje, abu augalai priklauso pupinių šeimai), ir iš pradžių būna žalios spalvos, o sunokusios – tamsiai rudos.

Tos ankštys labai saldžios ir jose net 70 proc. sudaro cukrūs. Jos malamos į miltelius arba iš jų gaminamas sirupas, karamelė (kartais dar vadinama derva). Dėl tamsios spalvos ir saldumo ceratonija dažnai naudojama kaip šokolado pakaitalas, nes ji pigesnė ir joje žymiai mažiau kofeino, lyginant su šokoladu. Ceratonijos ankštys taip pat naudojamos gaminant vaistus (nuo kosulio ir gerklės skausmo), kosmetiką, cigaretes bei pašarus gyvuliams. Įdomi ir ceratonijos sėklų istorija – dar prieš tūkstanmečius metų pastebėta, kad visos sėklos, kai išdžiūva, yra vienodo svorio, t.y. 0,2 gr. Tad senovėje buvo naudojamos kaip svorio matas auksui, brangakmeniams ir kitiems juvelyriniams dirbiniams sverti. Žodis karatas ir kilo nuo žodžio „ceratonija“. Ceratonijos ankščių ir sėklų galima parsivežti iš Viduržemio jūros šalių – Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Graikijos ir kt. Ten ceratonijos gausiai auga ir nokina ankštis jūros pakrantėse.

Na, ir paskutinis egzotinis augalas, iš kurio gaminami saldumai, tai INDINIS TAMARINDAS (Tamarindus indica). Tai gan aukštas medis, augantis atogrąžų kraštuose, taip pat kaip ir ceratonija priklausantis pupinių šeimai. Didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose galima nusipirkti šio augalo vaisių arba iš jų pagamintų gaiviųjų gėrimų, saldainių, prieskonių bei kt. Augalas užaugina rudas, apvalias ir stambias ankštis, kurių viduje yra skanus ir saldus minkštimas, o šiame slepiasi keletas tamsių ir kietų sėklų. Tamarindo vaisiai dažnai naudojami Azijos šalių virtuvėje sirupams, uogienėms ir vynui gaminti, jų dedama į troškinius arba vartojami kaip prieskoniai. Ajurvedoje tamarindo vaisiai, lapai ir žievė naudojami gydymui – mažina karščiavimą, gerina virškinimą, juose gausu vitaminų ir mineralų.

Tad dėl sveikatos arba tiesiog norėdami paįvairinti skonį, išbandykite ir kitokius saldumus bei cukrus savo virtuvėje, juk pasaulyje tiek yra įdomių skonių ir vien saldumas gali turėti šimtus įvairiausių poskonių. Skanaus.