Tęsiame temą apie augalus, kurie gali būti naudojami vietoje įprastinio ir daugeliui kenkiančio baltojo cukraus. Neseniai pasakojome apie cukrinius runkelius, cukranendres, cukrinį klevą, saldžiają steviją ir lipiją, o šį kartą – apie agavą, kukurūzą ir kokospalmę.

Agavos (Agave) rūšių pasaulyje auga daug, o Lietuvoje kai kurios iš jų auginamos kaip kambariniai augalai. Agavų sirupas paprastai yra gaminamas tik iš dviejų agavos rūšių: iš amerikinės (A. americana) bei tekilinės (A. tequilana), kuri dar kartais vadinama mėlynoji – ir tai ta pati agava, iš kurios gaminamas garsusis meksikiečių gėrimas tekila.

Agava – labai įdomus augalas, nes žydi tik kartą per savo gyvavimą, o vėliau tiesiog nunyksta, prieš tai subrandinusi ir paskleisdusi sėklas (beje, tokių augalų, kurie vadinami monokarpiniais yra ir daugiau, pvz., kad ir pavojingasis sosnovskio barštis). Agava per kelerius ar keliolika metų užaugina stambius ir mėsingus lapus, vėliau išleidžia labai aukštą stiebą, ant kurio skleidžiasi geltoni ir kvapnūs žiedynai. Žiedus paprastai apdulkina šikšnosparniai. Subrendusios sėklos išbarstomos, o motininis augalas, atlikęs savo misiją numiršta.

Agavų sirupas yra gaminamas iš augalo šerdies arba stiebo, juos susmulkinant ir išspaudžiant sultis, kurios vėliau sumaišomos su vandeniu, filtruojamos ir šiek tiek kaitinamos, kol išgaunamas galutinis produktas – sirupas. Agavų sirupas gali būti šviesus arba tamsus. Kuo jis tamsesnis, tuo mažiau perdirbtas. Iš sirupo kartais gaminami ir milteliai. Agavų sirupo sudėties pagrindas yra fruktozė, o gliukozės visai nedaug. Ir nors jame tiek pat kalorijų kaip ir cukruje, bet agavos sirupas yra žymiai saldesnis nei cukrus, todėl jo reikia gerokai mažiau. Agavų sirupas malonaus skonio ir kvapo ir žymiai sveikesnis nei cukrus, jo žemas glikemijos indeksas, tad tai aktualu tiems, kas turi padidėjusį cukraus kiekį kraujyje. Agavos sirupo ir miltelių pas mus galima nusipirkti sveiko maisto prekybos centrų skyriuose ar specialiose krautuvėlėse. Žinoma, jis yra brangesnis už cukrų, bet juk sveikata – svarbesnė.

Paprastąjį kukurūzą (Zea mays) mes puikiai žinome. Šis iš Amerikos kilęs augalas Lietuvoje pradėtas auginti dar XIX a. Kukurūzas yra vienmetis augalas, t.y. tais pačiais metais užauga, subrandina derlių ir nunyksta. Iš geltonų kukurūzo burbuolėje esančių grūdų (grūdai būna ne tik geltonos, bet ir rudos, juodos, raudonos bei kt. spalvų) yra gaminami miltai, kruopos, spiritas ir sirupas, kuris labai populiarus Amerikoje. Kukurūzai taip pat dar auginami gyvulių pašarui ir biokurui. Pats sirupas yra gaminamas iš kukurūzų krakmolo ir gali būti labai tirštas arba skystas, priklausomai nuo koncentracijos. Sirupas gali būti tamsus arba šviesus, bet tamsesnis paprastai būna mažiau perdirbtas arba sumaišytas su melasa (tai šalutinis produktas, kuris lieka nuo cukrinių runkelių), tad sveikesnis.

Kukurūzų sirupas yra plačiai naudojamas JAV, ten juo saldinami daugelis maisto produktų ir gėrimų. Jeigu šis sirupas yra nerafinuotas ir mažai perdirbtas, tai jis sveikesnis už baltąjį cukrinių runkelių cukrų, bet paprastai rinkoje parduodamas pigiausias, stipriai perdirbtas ir su įvairiais priedais, konservantais (pvz., natrio benzoatu bei kt.), kurie prailgina produkto galiojimą, bet padaro jį menkaverčiu. Be to, kukurūzų sirupas nerekomenduojamas žmonėms, kurie serga diabetu ar skaičiuoja kalorijas. Tad jį tiesiog galima išbandyti bent kartą gyvenime kaip kažką naujo ir skoniui paįvairinti. Lietuvoje iš kukurūzų sirupas negaminamas, bet užauginamos saldžiosios burbuolės.

Riešutinė kokospalmė (Cocos nucifera) taip pat daugeliui žinoma, nes nokina kokoso riešutus. Lietuvoje ji, žinoma, neauga, o tik atogrąžų kraštuose šalia jūrų ir vandenynų, kad sunokę riešutai (kurie moksliškai vadinami kaulavaisiais) galėtų jūromis nuplaukti tolimus atstumus ir sudygtų kitose pakrantėse. Skanūs ir maistingi kokoso riešutai yra mėgiami, jie daugelyje šalių naudojami ne tik desertams, bet ir „rimtiems“ patiekalams. Beveik visos kokospalmės dalys yra vartojamos: iš kokoso riešutų gaminamas kokosų pienas, aliejus, gaivieji ir alkoholiniai gėrimai, šeriami gyvuliai bei kt. Jauni augalo ūgliai valgomi švieži ir troškinti. Kokoso plaušai naudojami krepšiams ir patiesalams gaminti ar stogams dengti. Iš riešutų kevalų ir medienos gaminami muzikos instrumentai, baldai ir kt. dirbiniai. Iš šaknų gaminami dažai ir vaistiniai preparatai. O pats medis dažnai auginamas kaip dekoratyvinis.

Mus labiausiai domina iš kokospalmės žiedų nektaro gaminamas cukrus, kurį jau tūkstanmečius metų vartoja Rytų Azijos gyventojai. Šviežiai surinktas nektaras būna skystas kaip sula, vėliau jis džiovinamas, kol pavirsta rudais kristalais. Tai labai malonaus karamelės skonio ir aromato smulkus cukrus. Jis paprastai gaminamas ekologiškai, nekertant medžių, tad tausoja gamtą ir yra nerafinuotas. Jame gausu naudingų ir organizmui reikalingų medžiagų – kalio, vario, kalcio, geležies, įvairių antioksidantų bei kt. Žinoma, jis tikrai brangokas, bet daug kartų sveikesnis už baltąjį cukrų. Užbarstytas ant deserto, jis jį tikrai papuoš. Kas turi rūpesčių dėl padidėjusio cukraus, tiems kokoso žiedų cukrus tinka, nes jo žemas glikemijos indeksas. Tiesa, jis yra kaloringas, bet kadangi yra ne pigus, tai tokio daug ir neprisivalgysi.