Lietuvos parkuose ir sodybose auga iš įvairių šalių atkeliavę augalai. Sunku patikėti, bet tokie įprasti medžiai kaip kaštonai, maumedžiai ar alyvų krūmai nėra savaiminiai mūsų krašto augalai. Kaip ir daugelis kitų, jie prieš kelis šimtus ar keliasdešimt metų atkeliavo į mūsų šalį iš įvairių pasaulio kampelių. Ne vienas populiarus ir puošnus „atvykėlis“ yra iš tolimosios Japonijos. Ir nors augalų, kilusių iš Japonijos yra tikrai nemažai, bet šį kartą istorijos apie krūmus ir medžius, kurių pavadinime yra žodis „japoninis“ ar „japoninė“.
Japoninė magnolija (Magnolia kobus) – ko gero, vienas iš puošniausių pas mus žydinčių medžių. Jos balti ir dideli žiedai pražysta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai medis dar būna be lapų. Ir atrodo tikrai įspūdingai ! Lapai irgi gražūs – sodriai žali, stamboki, šiek tiek blizgantys. Rudenį sunokina puošnius raudonus vaisius – tarsi uogas kekėse. Japoninė magnolija – reliktinis augalas, t.y. evoliucijos eigoje išliko nepakitusi nuo labai senų laikų, ji – tarsi išlikęs dinozauras augalijos pasaulyje. Japoninės magnolijos Lietuvoje užauga virš 10 metrų aukščio, tad jei planuojate sodinti savo kieme, pagalvokite, ar ateityje šis „dinozauras“ neužgoš jums viso kiemo. Šiuos augalus reikėtų sodinti saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, o jaunus medelius pirmąsias žiemas pridengti. Lietuvoje japoninių magnolijų sostine yra tituluojama Šilutė, nes ten šie medžiai auga jau ne vieną dešimtmetį.
Japoninės vyšnios arba sakuros vardas nėra mokslinis augalo pavadinimas, juo apibendrintai vadiname kelias vyšnių rūšis. Šiuo metu jos kaip tik pradeda žydėti. Tai smailiadantė (Prunus serrulata), rausvoji (P. x subhirtella) ir kitos, neturinčios lietuviškų pavadinimų vyšnios – P. sargentii, P. speciosa, P. yedoensis, P. nipponica ir kt. Visos jos pasižymi puošniais ir gausiais, baltais arba rausvais žiedais. Kaip ir daugelį japoniškų augalų sodinti jas reikėtų šiltose ir saulėtose, apsaugotose nuo atšiaurių vėjų vietose. Pirmąsias žiemas geriau pridengti. Mėgsta purią, derlingą ir nerūgščią dirvą. Populiariausios veislės – ‘Amanogawa‘ koloniškos formos laja ir pusiau pilnaviduriais rožiniais žiedais. ‘Kanzan‘ žydinti ryškiai rožiniais pilnaviduriais žiedais ir užauga aukštesnė už ‘Amanogawa‘.
Japoninės lanksvos (Spiraea japonica) krūmai gerai visiems pažįstami, augantys daugelyje sodybų, nes jie neįnoringi ir gražūs. Kartais po labai šaltų žiemų apšąla šakelių galai, bet greitai vėl atželia. Gali augti ir daliniame pavėsyje, tik mažiau žydės. O žydi kone visą vasarą. Veislių įvairovė tokia, kad įtiks bet kurio augintojo skoniui – ir pagal krūmo aukštį, ir pagal žiedų ar lapų spalvą. Populiariausios veislės: ‘Golden Princess‘ lapeliai ryškiai geltoni, o rožiniai žiedai gausūs ir ilgai žydi. ‘Macrophylla‘ veislės lapai stambūs, šakų viršūnėse jauni lapai būna raudoni. ‘Shirobana‘ įdomi tuo, kad vienu metu ant to paties krūmo gali augti dviejų spalvų – rožiniai ir balti žiedai atskirose kekėse. ‘Alpina‘ –viena iš žemiausių lanksvų, dažniausiai nesiekianti ir 0,5 m, krūmukas tankus ir kompaktiškas. ‘Crispa‘ veislė išsiskiria banguotais lapeliais, kurie būna žaliai-baltai-raudonai išmarginti. Labai originali ir dar retai auginama veislė ‘Bullata‘, visai nepanaši į kitas lanksvas. Jos lapeliai mažiukai, tamsiai žali, stori ir garbiniuoti, o pats krūmelis nedidukas. Žemaūges lanksvas galima auginti gėlynuose ir alpinariumuose, o aukštesniąsias – kaip žydinčias ir nekarpomas gyvatvores. Labiausiai jas tiks sodinti ten, kur reikalingi spalvingi ir linksmi krūmai, suteikiantys kiemui gyvybingumo.
Japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum) – dar vienas reliktinis medis kaip ir magnolija, atskleidžiantis žmonėms daug paslapčių apie augalų evoliuciją. Jo lapų nei su vienu medžiu nesumaišysi, nes yra tikros širdelės formos. Nors medžiai auga lėtai, bet Lietuvoje gali užaugti iki 10-15 m aukščio, tad į 6 arų sklypą, vargu, ar derėtų jį įkalinti. Nebent galima pasirinkti veislę ‘Pendula‘, kuri bus svyranti ir neaukšta. Puošmedžiai turi ne vieną įdomią savybę, pvz., rudenį, kai jų lapai nusidažo ryškiai geltona ar raudona spalva ir ruošiasi kristi, kelias savaites viskas aplinkui pakvimpa…karamele, nes augalas išskiria tam tikrus kvapnius junginius. Be to, šie augalai būna skirtingų „lyčių“, tad norint, kad subrandintų sėklas, šalia „merginos“ turi augti „vyrukas“. Pačiu seniausiu, virš 80 metų amžiaus ir labai įspūdingu puošmedžiu galima pasigrožėti Kauno botanikos sode.
Japoninį rododendrą (Rhododendron japonicum) pas mus dažniausiai vadina azalija. Bet pagal botaninę nomenklatūrą jį vis tik derėtų vadinti rododendru. Tai apie 1-1,5 m aukščio krūmas, rudenį numetantis lapus. Visas jo grožis – žieduose. Balandžio pabaigoje arba gegužę krūmas kelioms savaitėms tiesiog suliepsnoja, visas pasipuošia ryškiais geltonais, oranžiniais ar raudonais žiedais – spalva priklauso nuo veislės. Šie augalai nėra labai reiklūs, šalčiams atsparūs, bet geriau auginti saulėtoje vietoje ar nedideliame pavėsyje – tuomet daugiau žydės, o žemę, kaip ir visi rododendrai, mėgsta purią ir rūgščią. Pati populiariausia veislė yra ‘Aureum‘ saulės geltonumo žiedais.
Japoninius klevus (Acer japonicum) dažniausiai sodina rytietiško stiliaus soduose. Bet nebūtina savo kieme įkurti mažosios Japonijos, nes šis medelis papuoš jūsų aplinką bet kur. Jis augs lėtai ir nors savo tėvynėje pasiekia 10-15 m aukštį, bet Lietuvoje tiek neužaugs: rūšinis augalas užauga apie 5-6 m, o dauguma veislių būna dar žemesnės. Reikėtų sodinti apsaugotoje nuo vėjų vietoje, gana derlingoje ir drėgnoje (bet ne šlapioje) žemėje, žiemai pridengti. Geriausia vieta – šalia prūdo ar tvenkinuko, daliniame pavėsyje, nes karštomis dienomis ir ypač sausose vietose nuo saulės dažnai apdega lapai. Labai patraukliai atrodys ir pasodintas dideliame vazone prie įėjimo į namus – tik žiemai reikia įkasti į žemę ir kruopščiai pridengti. Puošniausios veislės yra: ‘Aconitifolium‘ giliai karpytais lapeliais; ‘Green Cascade‘ dar labiau karpytesniais lapais, kurie rudenį nusidažo ryškiomis raudonai geltonomis spalvomis. Vis tik šiuos klevus nelengva auginti mūsų sąlygomis, paprastai dėl jų gerovės reikia nemažai pasistengti.
Japoninis bereinutis (Pieris japonicum) anksčiau vadintas japoninio pierio vardu, o bereinučio vardą kalbininkai jam „įpiršo“ ne taip jau seniai. Šis augalas dažniausiai sodinamas kartu su rododendrais, nes ne tik priklauso tai pačiai erikinių šeimai, bet ir jų augimo sąlygos vienodos: dalinis arba visiškas pavėsis, derlinga, drėgna bei rūgšti dirva. Auga lėtai, Lietuvoje užauga apie 1,5- 2 metrus aukščio, lapeliai amžinai žaliuojantys ir blizgantys. Bet gražiausi būna žiedai, kurie tarsi maži, balti ar rožiniai varpeliai gausiai „sutilindžiuoja“ gegužės mėn. Gražiausios yra veislės, žydinčios spalvingais žiedais ar kurių lapai nudažyti ne tik žalia spalva: ‘Flamingo‘ žiedai stambiose kekėse, pradžioje būna tamsiai vyšniniai, vėliau- sodriai rožiniai; ‘Mountain Fire‘ jaunų lapų galiukai raudoni, o gausūs žiedai – balti; ‘Variegata‘ tamsiai žali lapai marginti baltomis dėmėmis.
Japoninio svarainio (Chaenomeles japonica) krūmas žinomas daugeliui. Jis ypač išpopuliarėjo prieš keletą dešimtmečių ir vadinosi atvaisa. Vėliau buvo nepelnytai primirštas, o paskutiniu metu vėl atgimsta. Užauga iki 1-1,5 m aukščio, šakelės nulinkusios, dygliuotos. Gan nereiklus, gali augti smėlingose ir nelabai derlingose dirvose, daliniame pavėsyje; užaugina ilgas šaknis. Labiausiai vertinamas dėl kvapnių geltonų vaisių, iš kurių gaminamas dieviškai skanus sirupas (ir ne tik). Paskutiniaisiais metais populiarėja įvairios veislės, kurios žydi įdomiais žiedais: ‘Sargentii‘ žiedai stambūs, ryškiai raudoni; ‘Orange Beauty‘ žiedai oranžinės spalvos, pusiau pilnaviduriai. ‘Alpina‘ krūmelis nedidelis, nusvirusiomis šakomis. Rusų ir ukrainiečių selekcininkai yra išvedę nemažai veislių itin stambiais vaisiais.
Japoninė kerija (Kerria japonica) krūmas liaunomis šakelėmis, užaugantis iki 1-2 metrų aukščio. Auga saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje. Geriausiai jaučiasi normalaus drėgnumo ir derlingumo dirvose, tik gan dažnai apšąla, bet paprastai pavasarį greitai atželia. Geriau sodinti nuo smarkių ir šaltų vėjų apsaugotose vietose. Dažniausiai auginama veislė pilnaviduriais žiedais ‘Pleniflora‘; rečiau pasitaikanti – baltai margais lapeliais ‘Picta‘.
Japoninis sausmedis (Lonicera japonica) vijoklinė ir visžalė liana, užauganti iki 10 m. Rūšinis augalas beveik neauginamas, o labiau yra žinoma veislė ‘Aureoreticulata‘ nepaprastai gražiais lapeliais, kurie išmarginti geltonomis dėmelėmis ir gyslomis. Lietuvoje jis žiemoja gan sunkiai – jeigu per vasarą apsiveja aukštyn kokią atramą, tai ta kybanti ore dalis ir nušąla. Todėl geriausiai auginti apsaugotoje nuo šaltų vėjų vietoje ir neleisti kopti aukštyn, geriau, kad driektųsi pažeme.
Japoninis vynmedis (Vitis coignetiae) taip pat liana, užauganti iki 20 m ilgio, atspari šalčiui. Nors užaugina nedideles ir valgomas 1cm dydžio uogas, bet šios nėra itin gardžios. Labiau vertinamas dėl didelių ir dekoratyvių lapų, kurių plaukuota apačia, rudenį nusidažančių ryškiai raudona spalva. Rytuose lapus naudoja maistui, deda į troškinius ir kitus patiekalus.
Japoninės alyvos (Syringa reticulata) – tvirtas ir status iki 7-8 m aukščio krūmas arba medelis. Žiedai balti ir kvepiantys, žydi keliomis savaitėmis vėliau už įprastines paprastąsias alyvas. Prie lietuviško klimato prisitaikiusios, šalčiui atsparios, gali augti ir daliniame pavėsyje.
Japoninė stefanandra (Stephanandra tanakae) panaši į savo sesę karpytalapę stefanandrą, kuri yra populiaresnė želdynuose, tik „japonės“ lapai ir žiedai šiek tiek stambesni, o stiebai – sodriai rudos spalvos, užauga iki 1-1,5 m aukščio.
Japoninė kriptomerija (Cryptomeria japonica) spygliuotis medis, kuris savo tėvynėje gali pasiekti ir 50 m aukštį. Pas mus jai šaltoka, tad į dangų pasistiebia tik iki kelių metrų. Spygliukai lankstūs, šviesiai žali, o atšalus orams nusidažo bronzine spalva – taip jie adaptuojasi prie pasikeitusių oro sąlygų. Sodinti reikia daliniame pavėsyje ar saulėtoje vietoje, kur nepučia šalti vėjai.
Japoninė liepa (Tilia japonica) panaši į mūsų mažalapę liepą tiek savo lapų forma, tiek vaistinėmis savybėmis; žydi taip pat panašiu laiku. Užauga iki 20 m aukščio. Šalčiui atspari. Lietuvos dendrologinėse kolekcijose yra keletas nemažo dydžio egzempliorių.
Japoninė sedula (Cornus kousa) mūsų sodybose būtų nepaprastai gražus krūmas su stambiais ir tarsi sniegas nuklojančiais medį nuostabiais žiedais, o rudenį raudonomis „karpuotomis“ uogytėmis, bet jai pas mus šaltoka. Yra keletas krūmų, augančių privačiose Lietuvos sodybose, kur jomis rūpinasi kaip šeimos nariu : žiemai apklosto ar net pastato mini šiltnamiuką. Jeigu turite galimybių ir noro taip „žaisti“ – pabandykite, tada ši sedula taps jūsų sodo pasididžiavimu.
Tas pats pasakytina ir apie Japoninę skimiją (Skimmia japonica), visžalį krūmą stambokais blizgiais lapais ir rožinės spalvos tankiais žiedynais, kuri yra dar lepesnė už japoninę sedulą. Skimija pakelia iki -10-12 C šalčio, tad, jeigu ją auginsite, geriausiai sodinti į erdvų vazoną, kurį per šalčius reikės įnešti į nešildomą šiltnamį.
Japoninis hamamelis (Hamamelis japonica) šiek tiek jautresnis šalčiui už Lietuvoje dažnesnį virgininį hamamelį, todėl ir retesnis. Jis aukštesnis (užauga iki 10 m aukščio), stambesniais lapais. Šie krūmai turi ypatingą savybę – žydi vėlyvą rudenį ar žiemą, kuomet jau visi augalai jau būna be lapų. Tad jų auksiniai, į kuokštelius panašūs žiedai tiesiog apstulbina, kai linksmai vypso iš po sniego kepurių.
Japoninis ežiakrūmis (Oplopanax japonicus), japoninis stirakas (Styrax japonicus) ar japoninė oriksa (Orixa japonica) itin retai Lietuvoje auginami augalai, nebent dendrologinėse kolekcijose, nes yra linkę smarkiai apšalti, jiems reikia ypatingos priežiūros, o jų dekoratyvinė vertė nedidelė.
Nemaža dalis paminėtų augalų yra gan jautrūs mūsų permainingiems ir šaltiems žiemos orams. Bet tie augintojai, kurie „serga“ augalų kolekcininko manija, be žodžių supranta, ką reiškia auginti labai retą ar lepų augalą ir kodėl jį reikia paikinti. Vieni dievina kates, kiti – pašto ženklus ar ekstremalius pojūčius, o dar kiti – retų augalų auginimą. Tad puoselėjimas ir bandymas išsaugoti mūsų klimato sąlygomis išskirtinį augalą- kolekcininkams yra tikra sielos atgaiva ir kūrybinis darbas.
Žurnalas „Rasos“, 2013 m.
