Kaip atsirado Lietuvoje
Savaime šilkmedžiai Lietuvoje niekada neaugo, o šilko audinys dar viduramžiais į mūsų šalį patekdavo iš Europos, į kur atkeliaudavo iš Kinijos garsiuoju Šilko keliu. XVIII-XIX amžiais Lietuvoje jau buvo bandoma auginti šilkmedžius dvarų parkuose, o Prūsijoje – šalia bažnyčių ir net kapinėse. Norėta išgauti šilką, bet nesėkmingai, nes šilkverpio vikšrai pas mus nežiemoja. Bet patys medžiai kuo puikiausiai auga Lietuvoje ir tai ganėtinai nereiklūs, nokinantys skanias uogas ir turintys vaistingus lapus neaukšti medžiai. Anksčiau lietuviai vadino avietmedžiais, nes jų uogos panašios į avietes arba morėmis, nes lotyniškas augalo pavadinimas yra Morus. Tad šį kartą – apie greitai augantį ir naudingą medį, jo rūšis bei priežiūrą.
Šilkmedžio rūšys pagal uogas
Šilkmedžių rūšių pasaulyje yra keliolika, Lietuvoje gali augti trys: baltasis, juodasis ir raudonasis. Jau patys pavadinimai sufleruoja, kad baltojo šilkmedžio uogos būna baltos (nors kartais murzinai rausvos arba juodos), juodojo – visada juodos, o raudonojo – nokstančios raudonos, tik visiškai sunokusios pajuoduoja. Uogų skoniai taip pat skirtingi: baltojo uogos labai saldžios be jokio rūgštumo, sveiko maisto krautuvėlėse galima įsigyti jų džiovintų; juodojo ir raudonojo uogos saldžiarūgštės arba rūgščios. Tamsios uogos tepa pirštus bei liežuvį kaip ir mėlynės.
Vitaminingos uogos pradeda nokti birželio pabaigoje arba liepą. Noksta ne vienu metu, pamažu byrėdamos. Tiesa, šilkmedžių uogas labai mėgsta paukščiai, tad ankstų rytą atskridęs paukščių pulkas gali palikti medį švarutėlį be uogų, tik likučiai būna pribirę ant žemės. Azijoje iš šilkmedžio uogų spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, likeris. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose pažymima, kad nepatariama valgyti nesunokusių šilkmedžio uogų, jos gali turėti haliuciogeninį poveikį arba apnuodyti.
Šilkmedžio lapai
Šilkmedžių lapai pasižymi įdomia savybe, vadinama heterofilija, kai ant to paties augalo auga skirtingų formų lapai. Dalis lapų būna paprasti ir kiek panašūs į liepų, o kiti – karpyti, panašūs į vynuogių lapus. Kinijoje jauni lapai ir ūgliai naudojami maistui – iš jų verdamos sriubos, jie troškinami su viduje įvyniota malta mėsa (kažkas panašaus į mūsų balandėlius) ir kt. Baltojo šilkmedžio lapų arbata turi gydomųjų savybių. Tradicinėje kinų medicinoje baltojo lapai bei žievė yra naudojami nuo įvairių negalavimų: peršalimui, uždegimui, diabetui gydyti ir kaip atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Lapuose gausu naudingų mikroelementų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, silicio, sieros, taip pat baltymų ir angliavandenių. Matyt, nebe reikalo mažieji šilkverpiai taip mėgsta užkandžiauti šilkmedžių lapais, nes jie žino, kad tai ne tik skanu, bet ir labai sveika.
Šilkmedžio mediena
Šilkmedžio mediena labai kieta, ryškios geltonos spalvos, iš jos gaminami baldai, detalės laivams, žemės ūkio padargai, muzikos instrumentai, teniso raketės, kriketo lazdos bei įvairūs dekoratyviniai dirbiniai. Buvusiose sovietinėse Vidurinės Azijos šalyse iš šilkmedžio medienos gamindavo tvirtas ledo ritulio lazdas. Iš žievės išgaunamas pluoštas naudojamas drabužių bei popieriaus gamybai. Šilko baltymai naudojami medicinoje, kosmetikoje ir higienos prekių gamybai.
Auginimas ir priežiūra
Nors ir yra kilę iš šiltesnių kraštų, bet šilkmedžiai neblogai auga ir Lietuvos klimato sąlygomis. Kartais per šaltas ir besnieges žiemas apšąla jų šakelės, bet paprastai greitai vėl atželia. Labiausiai mėgsta augti derlingose ir drėgnokose dirvose, tuomet ir uogų derlius būna didesnis. Bet gali augti ir sausose, ne itin derlingose vietose. Šilkmedžius retai puola kenkėjai. Sodinant šilkmedį, reikia neužmiršti, kad jų šaknys yra gilios ir labai skvarbios, ieškančios vandens, tad jei netoliese yra vandentiekio ar drenažo vamzdžiai, jos turi savybę „užuosti“ vandens šaltinį ir atkakliai į jį skverbtis, taip suardydamos komunikacijas ar pamatus. Tad geriau nesodinti arti pastatų ir požeminių inžinerinių tinklų. Jeigu reikia, šilkmedžiams galima drąsiai patrumpinti šakas, nes jie nebijo genėjimo.
Nors šilkmedžiai užauga iki 10-15 m aukščio, bet yra sukurta veislių, kurias galima auginti net vazonuose balkone, pvz. ‘Pendula‘ - neaukštas, apie 1-2,5 m aukščio (priklauso nuo skiepijimo) medelis svyrančiomis šakomis. Uogos nedidelės, tamsiai purpurinės, saldžiarūgštės. Kai svyrančios šakos pasiekia žemę, jas galima patrumpinti. Taip pat nedideliu medeliu ar krūmu užauga totorinis varietetas (var. tatarica). Jo uogos taip pat nedidelės, bet jis ypač atsparus šalčiams. ‘Nana‘ kompaktiškos formos, auga itin lėtai. Iš stambesnių medžių auginami ‘Laciniata‘, pasiekiantys iki 10 m aukštį; jo lapai žymiai labiau karpyti nei įprastiniai. O ‘Macrophylla‘ veislės lapai – itin stambūs. ‘Pyramidalis‘ lajos forma siaura, koloniška.
Tad jeigu iki šiol dar neauginote šilkmedžio – pabandykite, nes tai gan nereiklus augalas, nokinantis skanias ir vitaminingas uogas, vaistingus lapus bei puošiantis aplinką.
