Ar jums nebūna taip, kad po vasaros darbų sode ar gėlyne, kai viskas vėlyvą rudenį pagelsta ir nušąla, staiga prisimenate, kad taip ir neprisiskynėte čiobrelių, liepžiedžių ar kitų vaistažolių ? Nes visą vasarą skubėjote ir plušėjote, vis atidėliojote, bet taip ir praleidote tą laiką, kai buvo galima pasirinkti vaistingų atsargų, kurių arbatas malonu ir sveika gerti žiemą. Ką gi, labai neliūdėkite, gera žinia ta, kad mūsų gamtoje ir soduose yra nemažai augalų, kurie savo gydomuosius turtus dovanoja būtent šaltuoju metų laiku, nes tuomet vaistams vartojamos jų dalys būna pačios veiksmingos, juk žiemą galime pasirinkti ir šermukšnio ar putino uogų, jeigu tik nenulesę paukščiai. Apie žolinius augalus – kiaulpienę, ežiuolę, sidabražolę ar kitus, kurių šaknys kasamos vėlyvu metu, dauguma žino. O kokie medžiai ir krūmai renkami vaistams šaltuoju metų laiku ? Apie tai šį kartą ir pakalbėkime.
PAPRASTĄJĮ ĄŽUOLĄ (Quercus robur) tiesiog būtina paminėti ne vien todėl, kad tai mūsų miškų galiūnas, bet ir dėl žievės, turinčios vaistinį poveikį. O ji turi sutraukiančių ir priešuždegiminių savybių. Žievės nuoviru nuo senų laikų lietuviai – ir ne tik jie – gydė įvairius gerklės ir burnos uždegimus. Tuo nuoviru skalaudavo skaudančius dantis ir dantenas, odos pūlinius, pragulas, nudegimus, nušalimus ar hemorojų, trinkdavo galvą ir mirkydavo kojas. Žievė lupama nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, nuo jaunesnių ir ne storesnių nei 10–15 cm skersmens kamienų arba šakų. Žievėje padaromi kelių mm gylio įpjovimai, su peiliu atsargiai pakeliamas kraštas ir nuimamas žievės ruoželis. Surinkta žievė susmulkinama nedideliais gabalėliais ir gerai išdžiovinama. Džiovinama ne saulėtoje vietoje, kad prarastų kuo mažiau vaistingų savybių.
Ruošiant nuovirą, 2–3 šaukštai smulkintos žievės užpilama 0,3–0,5 litro vandens ir pavirinama apie 10–15 min. Nuoviru skalaujant burną, tą reikėtų daryti ne rečiau kaip 5 kartus per dieną, o galvą patariama juo skalauti 2–3 kartus per mėnesį. Neužmirškite, kad ąžuolo žievės nuovirai vartojami tik išoriškai. Senovėje žieve taip pat dažydavo tamsia spalva audinius ir velykinius kiaušinius. Dar viena ąžuolo dovana, kurios galima prisirinkti rudenį ir žiemą, kol jos nepaslepia nukritę lapai yra gilės. Kodėl jas taip mėgsta šernai ir kiti laukiniai gyvūnėliai ? Nes gilės yra maistingos, jose daug vitaminų ir mineralų, iš jų galima pasiruošti sveikos kavos arba miltų.
BALTALKSNĮ (Alnus incana) taip pat pristatinėti nereikia, tai dažnas drėgnesnių miškų ir paežerių medis. Nors gydomųjų savybių turi ir jo lapai, bet mus labiau domina jo vaisiai, t.y. tai, ką galime rinkti šaltuoju metų laiku. Maži ir tamsiai rudi kankorėžiukai skinami švarūs, jie gali būti ir su koteliais, o surinkus gerai išdžiovinami. Iš jų vėliau galima pasigaminti nuoviro, kuris vartojamas išoriškai. Saują vaisių užpilame 1–2 litrais vandens ir palaikome keletą valandų, po to užviriname ir naudojame atvėsusį. Baltalksniu nuo nuo seno gydėsi reumatą ir podagrą, burnos ir ir odos uždegimus bei pažeidimus, stabdydavo išorinį kraujavimą, mirkydavo pavargusias ir linkusias gausiai prakaituoti kojas. Panašių vaistinių savybių turi ir baltalksnio žievė. Taip pat gydymui naudodavo ir juodalksnio (A.glutinosa) kankorėžius, bet labiau buvo vertinamas baltalksnis.
Iš spygliuočių reikėtų paminėti PAPRASTĄJĄ PUŠĮ (Pinus sylvestris). Gydomųjų ir maistinių savybių turi jos pumpurai ir spygliai. Pumpurai renkami žiemos pabaigoje, geriausia – vasario mėnesį, o spyglius galima skinti bet kuriuo metų laiku. Pumpurai skinami sausu oru, nuo apatinių ir šoninių šakų, jie turi būti neišsiskleidę. Džiovinami vėsesnėje patalpoje, nes nuo šilumos pradės tekėti sakai. Tiek pumpurai, tiek spygliai vartojami išoriškam ir vidiniam gydymui. Juose gausu vitamino C, tad gilioje senovėje, kai žmonės dar nesivertė žemdirbyste, tai būdavo vienas iš pagrindinių šio vitamino šaltinis žiemą. Pušų preparatai slopina uždegimus, lengvina kvėpavimą ir atsikosėjimą peršalus, gerina medžiagų apykaitą. Susmulkintų pušų pumpurų ir spyglių galima įdėti į kasdieninį maistą (salotas, sriubas, uogienes ir pan.), gaminti arbatas kartu su kitomis žolelėmis. Taip pat patariama ilgai vaikštinėti pušyne, kvėpuojant pušų aromatu.
Gydančių savybių turinčių krūmų Lietuvoje nemažai, tad paminėtini tik vieni dažniausių. Įdomu tai, kad gydymuisi mėgstame naudoti šių krūmų vaisius, žiedus ar lapus, bet dažniausiai visų tų savybių turi ir jų žievė, šaknys ar šakelės. Tad jeigu vasarą nespėjote prisirinkti, drąsiai galite tą padaryti vėlyvą rudenį ar žiemą.
Štai PAPRASTOSIOS AVIETĖS (Rubus idaeus) uogas ir lapus vertiname kaip vitaminų šaltinį ir vaistą nuo įvairiausių ligų. O juk sumedėjusiuose stiebuose viso to gėrio yra ne ką mažiau. Jie taip pat slopina uždegimus, skatina prakaitavimą, veikia antibakteriškai, mažina skausmą. Visos avietės dalys – tai natūralus gamtinis aspirinas. Surinktus avietės stiebus reikėtų sukarpyti kelių cm ilgio gabalėliais ir išdžiovinti. Prieš vartojant stiebai pamerkiami kelioms valandoms ir užvirus dar paverdami ~15 min. Saujos stiebų užtenka 1-am litrui vandens.
PAPRASTASIS RAUGERŠKIS (Berberis vulgaris) auga mūsų pamiškėse, krūmynuose ar auginamas sodybose. Iš jo vitaminingų uogų gaminami ne tik vaistai, bet ir saldainiai „Barbarisai“. Šaltuoju metų laiku vaistinei žaliavai galima prisirinkti raugerškio šaknų arba žievės. Iškastos šaknys gerai nuplaunamos šaltame vandenyje, susmulkinamos į 5–10 cm ilgio gabalėlius ir išdžiovinamos. Gaminant arbatą iš šaknų ir žievės, kaip ir daugelį sumedėjusių dalių, kad jos išbrinktų, reikia kurį laiką pamirkyti ir pavirinti. Raugerškio nuoviru gydomi virškinimo sutrikimai, ypač pučiant pilvą, taip pat egzemos, kepenų ir inkstų ligos, esant dantenų uždegimui.
Ko gero, esate girdėje salicilo spiritą pavadinimą ? Jis yra gaminamas iš ŽILVITINIO KARKLO (Salix viminalis), kurį mes vadiname tiesiog žilvičiu žievės. Dar nuo akmens amžiaus žmonės žinojo, kad žievės nuoviras padeda greičiau gyti žaizdoms, mažina uždegimus ir karščiavimus, skatina prakaitavimą, gelbsti nuo reumato ir galvos skausmo. Vėlesniais amžiais juo gydydavo maliariją, skalaudavo burną nuo stomatito. Žilvičio žievė lupama žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, vėliau džiovinama vėsioje vietoje. Gaminant žievės užpilą, gabalėliai užpilami vandeniu (1–2 šaukšteliai žievės 0,5 litro vandens) ir pamirkomi per naktį. Jį galima naudoti išoriškai ir vidiniam vartojimui. Tomis pačiomis gydomosiomis savybėmis pasižymi ir kiti Salix genties augalai – blindė ir trapusis bei baltasis gluosniai.
DVISKIAUTIS GINKMEDIS (Ginkgo biloba) mūsų sąraše šį kartą pats pirmas. Nors tai ir nėra lietuviškas augalas, bet auginamas parkuose ar privačiose sodybose, o jo vaistinės savybės Rytuose žinomos jau tūkstančius metų. Spalio pabaigoje arba lapkritį, jeigu ruduo nėra labai darganotas, dar galima suskubti prisirinkti jo lapų. Vėlyvą rudenį, kai lapus pakanda šalnos ir jie pageltę nukrenta ant žemės – būtent tada juos reikia rinkti. Rudenį ginkmedžio lapai būna nepaprastai gražūs, ryškūs ir auksiškai geltoni. Renkant lapus, jie turėtų būti sausi ir ne purvini. Ginkmedžio arbata ruošiama, skaičiuojant 1 šaukštelį džiovintų lapų 1-ai stiklinei vandens. Ją reikėtų pavirti ne trumpiau kaip 10–15 min., o vėliau dar palaikyti 20–30 min. (galima ir termose). Gerti 3–5 kartus per dieną, bet ne ilgiau kaip 4 savaites. Japonijoje ir Kinijoje, kur ginkmedis auga savaime, jis vadinamas gyvybės arba jaunystės medžiu. Iš jo lapų gaminami preparatai gerina smegenų kraujotaką, tad naudojami atminčiai ir klausai gerinti, arteriniam kraujospūdžiui bei centrinės nervų sistemos reguliavimui. Padeda ir esant senatvinei demensijai, peršalimo ligoms, lengvina atsikosėjimą bei astmą. Ginkmedis – išskirtinis didelių parkų ir erdvių medis, nors pas mus galima įsigyti ir žemaūgių veislių, skirtų mažiems sodams.
Visus vaistinguosius medžius ir krūmus, kurių žaliavą galima rinkti ir šaltuoju metų laiku, sunku ir išvardinti. Tai ir paprastasis šaltekšnis (žievė), beržas (pumpurai), paprastasis amalas (šakelės), kininis citrinvytis (šakelės), gebenė lipikė (lapai), paprastasis kadagys (vaisiai), juodasis serbentas (pumpurai ir šakelės), kaštonai (vaisiai), juoduogis šeivamedis (šaknys), paprastasis uosis (žievė ir šakelės), mėlynės ir bruknės (šakelės), vakarinė tuja (šakelės), drebulė (žievė ir pumpurai), bruknuolė (sin. gaulterija – visžaliai lapeliai), karklavijas (stiebai) ir daugelis kitų. Bet kai kurie iš jų yra reti, o kai kurie turi ir nuodingų savybių, tad reikia būti atsargiems. Bet kokiu atveju, renkant šias gamtos dovanas, ypač jei neturi patirties, geriau pasitarkite su gydytoju ar vaistininku, nes kai kurie gydantys augalai turi ir pašalinį poveikį.
Dar labai svarbu, kur ir kaip jūs rinksite vaistines žaliavas. Juk nerinksite šalia intensyvios gatvės ar kito taršos šaltinio, ar ne ? Be gailesčio ištisai lupti žievę ar rinkti kitas augalo dalis galima tik būsimose kirtavietės arba jei tikrai artimiausiu metu tas medis/krūmas bus iškirstas. Kitu atveju žievę lupkite tik mažais ruoželiais ir ne nuo vieno augalo, nepadarydami didelės žalos. Lygiai tas pats ir su pumpurais, spygliais ar šakelėmis – nuo vieno augalo nusiskinkite jų tik keletą ir iš įvairių pusių. Jei kasate šaknis, tai kaskite tik iš vienos pusės ir atskirkite ne daugiau kaip ¼ dalies, kad augalas nenusilptų ir nežūtų. Imdami šias gamtos dovanas, mintyse padėkokite už jas ir neužmirškite, kad jeigu gydymui rinkdami augalo dalis nuskriausite patį augalą, tai tas gydymas bus menkavertis.
