Mūsų dienomis dažna sveikatos problema prasideda nuo per didelio cukraus vartojimo. Sunku išvengti saldumo, nes cukraus dedama į daugelį maisto produktų, kuriuos perkame parduotuvėse: į duoną, daržoves ar net mėsą, jau nekalbant apie gausybę saldžiųjų patiekalų ir gėrimų. Organizmas nuo mažų dienų pripranta prie nuolat gaunamos cukraus dozės (o juk cukrus veikia panašiai kaip narkotikas), tad net ir užkietėję sveikuoliai neatsispiria pagundai bent kartais palepinti savo saldumynais. Iš tiesų, su savimi kovoti sunku, o ir nelabai patartina, tad geriau kartais organizmą „apgauti“ ir rinktis sveikesnius saldumus, tokius kaip vaisiai ar žolelės, kurie nekenkdami sveikatai gali pasaldinti maistą.
Jau ne kartą rašyta apie augalą, kuris dar kartais vadinamas medaus žole, tai saldžioji stevija, kurią galima vartoti kaip cukraus pakaitalą, bet yra dar vienas, tik kiek rečiau auginamas ir taip pat labai saldžiais lapeliais augalas – saldžioji lipija. Užsienio literatūroje šį augalą galima rasti Lippia dulcis ar Phyla dulcis botaniniu vardu. Valstybinė lietuvių kalbos komisija pataria jį vadinti verbenkrūmiu, kartais dar rekomenduojamas ir straubės vardas, bet mes kol kas šį augalą vadinsime lipija, nes šis vardas pritapo šnekamojoje kalboje, kai tik augalas prieš kelis dešimtmečius pasirodė Lietuvoje.
Saldžioji lipija kaip ir stevija yra kilusi iš Amerikos, tik jeigu stevija savaime auga Brazilijoje ir Paragvajuje, tai lipijos tėvynė yra Meksika, Venesuela, Kolumbija ir Kuba. Actekai nuo gilios senovės labai vertino saldžiąsias bei gydomąsias lipijų savybes. Pirmieji, kurie lipiją pargabeno į Europą buvo ispanai, jie iš čiabuvių šį augalą gavo dovanų. Todėl kartais lipija dar vadinama saldžiąja actekų žolele. Lipija yra daugiametis augalas, priklausantis verbeninių šeimai (Verbenaceae), iš kurios mes gerai pažįstame darželių ir balkonų gėlę verbeną. Todėl ir lipijos lapai savo forma yra labai panašūs į verbenų. Be to lipija turi specifinį kvapą, primenantį verbenos. Pats augalas neaukštas, labiau linkęs šliaužti pažeme, bet auga sparčiai, tad saldžiųjų lapelių „prisigamina“ greitai. Žiedeliai būna nedideli ir balti, jie žydi pavasarį arba vasarą.
Lipija ir jos saldinantis efektas dar nėra iki galo ištirtas, bet mokslininkai jau rado joje keletą terpeno sesquiterpeno rūšių (tai natūralūs organiniai angliavadeniliai), kurie ir suteikia augalui saldų skonį. Dėl žinių trūkumo vienuose šaltiniuose rašoma, kad lipija už cukrų saldesnė 10 kartų, o kituose, kad net virš 500 kartų. Kaip ten bebūtų – daugiau ar mažiau to saldumo, bet ją tikrai verta naudoti vietoje cukraus, nes tai natūralus saldiklis, nekaloringas ir tinkantis diabetikams, kuris nedaro jokio pašalinio poveikio sveikatai. Tiesa, tas saldumas ir kvapas labai specifinio skonio, prie jų reikia priprasti. Tad geriausia lipijos lapelius naudoti džiovintus, nes per didelis šviežių lapelių kiekis gali sudirginti burnos gleivinę, atsiranda nemalonus aitrus skonis. Lipijoje yra ir įvairių vitaminų bei mikroelementų, ji turi ir gydomųjų savybių: veikia priešuždegimiškai, malšina smazmus, gerina virškinimą, padeda viduriuojant.
Lipija žydi visą vasarą, bet daigių sėklų nei karto neteko sulaukti, tad, norint šį augalą pasidauginti, sėklas geriausia nusipirkti sėklų parduotuvėse arba atsisiųsti internetu. Bet paprasčiausia – tiesiog pasidauginti auginiais, nukirpus šakelę nuo augančio augalo. Šakelė, pamerkta į vandenį, kurio laiko išleidžia šakneles. Jei neturite pažįstamo, iš kurio gautumėte auginį, ją galima įsigyti pavasarinėse ir rudeninėse augalų mugėse, ten yra tekę matyti parduodant nedidelius augalėlius, pasodintus į vazonus. Šiaip lipiją padauginti yra lengva, nes dažnai ir pats augalas, šliauždamas pažeme savaime įsišaknyja. Lauke lipiją laikykite tik tol, kol nėra šalnų, nes pas mus ji nežiemos. Artėjant šalčiams, augalą su vazonu reikėtų įnešti į kambarį. Parnešus iš lauko, kaip ir bet kurį lauke „atostogavusį“ augalą būtina apžiūrėti, ar nesislepia lapų ar vazono apačioje vabzdžiai kenkėjai, nes lipijos lapų saldumą ypač mėgsta amarai ir baltasparniai.
Lipija mažiau reikli kambario sąlygoms nei stevija, ji visai neblogai pakenčia sausą ir šildomą radiatoriais kambario orą (stevija žiemą kambaryje paprastai nuskursta). Be to, lipijos geriau jaučiasi, augdamos daliniame pavėsyje, tad vasarą itin kaitrioje ir saulėtoje vietoje geriau jos nepalikti, nes gali apdegti lapeliai. Žemę jos mėgsta derlingą ir drėgną, bet ne šlapią. Gali augti ir nelabai derlingoje dirvoje, bet tada lėčiau vystysis ir lapeliai bus smulkesni. Kadangi lipija greitai stiebiasi, tai kartas nuo karto patartina tiesiog nukirpti jos lapelius su visa šakele, kad per daug neištįstų, o pradėtų šakotis ir būtų tankesnė. Džiovintus lipijos lapelius galima naudoti visur, kur norisi saldumo. Arbatoms galima užplikyti vien tik lipiją arba ją maišyti su kitomis žolelėmis – puodeliui arbatos pasaldinti užteks 2–3 džiovintos lipijos lapelių. Džiovintą ir sumaltą lipiją galima naudoti kepiniams, gėrimams ir kitiems įvairiems desertams. Tad jeigu domitės įdomiais bei sveikais augalais ir norite mažiau vartoti cukraus, pabandykite auginti saldžiąją lipiją, senovinę actekų žolelę, kuri lengvai žaliuos ant jūsų palangės.
