Pavasarį nekantriai laukiame pirmosios žalumos, kad akys ir siela atsigautų po ilgai trukusio pilkumos laikotarpio. O mūsų protėviai pirmosios žalumos labai laukdavo ne vien dėl to, nes pirmieji pavasariniai kai kurių augalų lapeliai jiems buvo išsiilgtas, būtinas, šviežias ir vitaminingas maistas ar vaistas. Nors šiais laikais daugelį prieskoninių ir gydančių žolelių galime nusipirkti ištisus metus, bet kodėl gi nepabandžius ir laukų derliaus, tuo labiau, kad tai nieko nekainuoja, sveika, šviežia ir tiesiai iš gamtos. Tad prisiminkime penkias pačias populiariausias piktžoles, kurias galime rasti bet kuriame darže ar pievoje, ir kurios praturtins maisto racioną net ir įmantriausiam valgytojui ar padės pasveikti. Šios savaiminės mūsų krašto žolelės tikrai nėra kažkokia atgyvena, nes vėl naujai atrandamos jų vertingosios savybės. Teko matyti įmantriausiuose Paryžiaus ar Italijos restoranuose salotų, pagamintų iš kiaulpienės lapelių, dilgėlių ledus, troškinį su garšva ir kitų žolinių patiekalų.
Paprastoji garšva (Aegopodium podagraria) – kiekvienam daržininkui iki skausmo pažįstama piktžolė, nes ją išnaikinti iš daržo yra sunku. Savaime auga pamiškėse, patvoriuose, pakelėse, soduose ir daržuose. Labiausiai mėgsta derlingą ir drėgną dirvožemį. Paprastai žydi vasarą gelsvai baltais, stambiais ir skėčio formos žiedais. Žydėdama pasiekia 0,5–1 m aukštį. Ji plinta po žeme labai gajais šakniastiebiais, todėl ir sunku išnaikinti. Ankstyvą pavasarį pasirodo pirmieji žali skaldyti lapeliai. Būtent jauni lapeliai ir yra patys vertingiausi, nes turi įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Juos galima naudoti salotoms, sriuboms, kartu su mėsiškais patiekalais. Lapai turi ir gydomųjų savybių – priešvėžinių ir priešgrybelinių, taip pat gydo reumatą, podagrą ir hemorojų. Kai žiema būna nešalta ar snieginga, žalių garšvos lapelių galima rasti net ir viduržiemį.
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offcinale) kaip ir garšva – dar viena įkyri piktžolė (ko gero, visos piktžolės yra įkyrios, nes jos lengvai dauginasi, greitai plinta ir yra atsparios). Liaudiškai mes ją vadiname tiesiog piene. Ji gali plisti ne tik šaknimis, bet ir gausybe mažų bei pūkuotų sėklų parašiutėlių, kuriuos vėjas nupučia į toliausius užkampius. Balandžio ir gegužės mėnesį laukai geltonuoja nuo aukso spalvos žiedų, iš kurių galima ne tik nusipinti puošnų vainiką ant galvos, bet ir pasigaminti pienių vyną. Visas augalas yra valgomas ir vaistingas. Kai vėlyvą rudenį nunyksta lapai, kasamos kiaulpienių šaknys, kurios yra lietuviškas ženšenis – tonizuoja ir aktyvina organizmo apsaugines jėgas, padeda atsigauti po sunkių ligų. Taip pat gerina virškinimą ir atmintį, padeda sergant cukriniu diabetu ir ateroskleroze bei turi daug kitų gerų savybių. Nutirpus sniegui, skinami jauni kiaulpienių lapeliai, turintys vitaminų C ir B, kurie ypač reikalingi organizmui pavasarį. Lapelius galima naudoti šviežioms salotoms, taip pat sriuboms ir troškiniams. Tiesa, kiaulpienėse gausu karčiųjų medžiagų, tad valgant šviežius lapelius gali būti kiek kartokas skonis. Tad geriausia juos naudoti nedideliais kiekiais, maišant su kitais žalumynais arba šiek tiek patroškinti.
Išgirdus didžiosios dilgėlės (Urtica dioica) vardą, pašiurpsta oda, bet iš tiesų, tai labai naudinga piktžolė. Šis dilginantis augalas senovėje buvo plačiai naudojamas ne tik kaip maistas ar vaistas, bet ir virvėms ar pluoštui vyti bei audinių dažymui. Dilgėlė gali užaugti iki 1,5 m aukščio, ir kaip minėtos garšva bei kiaulpienė labiausiai mėgsta derlingas ir drėgnas dirvas. Žydėti pradeda birželio mėnesį ir tuo metu skaudžiausiai „kanda“, bet ir būna pati naudingiausia. Iš džiovintų dilgėlės lapų ruošiama vaistinė arbata, gydanti aterosklerozę, kepenų ir tulžies ligas, vidurių užkietėjimą. Ji stabdo kraujavimą, didina kraujo krešėjimą ir hemoglobino kiekį organizme, turi įvairių vitaminų ir mineralų. Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir jauni dilgėlių lapeliai, pasirodantys ankstyvą pavasarį. Jie naudojami salotoms, sriuboms ir troškiniams, bet kad valgant nedilgintų, reikia nuplikinti verdančiu vandeniu arba naudoti džiovintus. Iš džiovintų dilgėlių šakelių rišamos vantos, kurios padeda sergant reumatu. Lapai naudojami kaip vitaminingas pašaras naminiams gyvūnams, dar iš jų gaminamos ekologiškos trąšos. Lietuvoje auga ir gailioji dilgėlė (U. urens), pasižyminti tokiomis pat savybėmis kaip ir didžioji, tik ji yra mažesnė, retesnė ir dar skaudžiau dilgina. Skindami dilgėles mūvėkite apsaugines pirštines.
Baltoji balanda (Chenopodium album) – dar viena daugiametė piktžolė, kuri gali būti naudinga. Balandos lapeliai senovėje būdavo dažnai valgomi kartu su mėsos ar daržovių patiekalais, nes yra vitaminingi, storoki ir švelnūs, įdomaus skonio. Augalas užauga iki 0,1–1,5 m aukščio, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Maistui geriausia vartoti jaunus ir šviežius lapelius. Balanda dažnai naudojama ir kaip pašaras naminiams gyvūnams, nes yra maistinga ir sveika.
Daržinė žliūgė (Stellaria media) – vienmetė piktžolė, kartais gyvuojanti ir du metus, ypač kai žiemos būna nešaltos kaip šiųmetinė. Tai nedidelė, siekianti iki 10–25 cm aukščio žolė. Žydėti pradeda balandžio mėnesį mažais ir baltais žiedeliais. Paprastai plinta smulkiomis sėklomis, kurių vienas augalas gali subrandinti virš 25 tūkst. ! Žliūgės žolė vartojama išoriškai šviežia arba džiovinta. Ji padeda nuo įvairių odos problemų: egzemos ir kitų odos uždegimų, niežų, įvairių bėrimų, žvynelinės (psorazės), taip pat gydo ir reumatą. Kaip ir daugelį piktžolių ją sunku išnaikinti iš daržo, nes sugeba ataugti iš mažiausio stiebo gabalėlio.
Gamtoje yra tūkstančiai augalų, kurie mus gali ne tik pamaitinti, bet ir pagydyti, tad naudokimės šiais lengvai pasiekiamais turtais. Žinoma, naudotis reikia atsakingai, neskriaudžiant gamtos. Be to, visas žoleles rinkite tik ten, kur švari aplinka – toliau nuo gatvių ar kelių bei kitų taršos šaltinių. Skanaus.
